Code of civil procedure of Lithuania

Straipsnyje aptariama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK), įsigaliojusio 2003 m. sausio 1 d., taikymo teismuose pirmųjų (2002-2004) metų patirtis. Akivaizdu, jog tai, ar įstatymu grindžiamos proceso greitinimo galimybės bus išnaudotos ar liks „tik popieriuje”, didžia dalimi priklauso nuo to, kaip šios nuostatos bus pripažįstamos ir taikomos teismuose. Grįsdamas naująjį CPK socialinio civilinio proceso mokykla, įstatymų leidėjas siekė kitaip pažvelgti į teismo vaidmenį procese, suteikiant jam ne tiek visiškai pasyvaus arbitro, kiek tam tikro visuomenės interesų gynėjo, “visuomenės gydytojo” vaidmenį. Pirmieji nacionalinės jurisprudencijos tendencijų stebėjimai rodo, kad teismai pakankamai greitai savo praktikoje šį pasikeitusį teismo vaidmenį pripažino ir ėmė formuluoti kriterijus, apibūdinančius teismo ir proceso šalių santykį Straipsnyje analizuojama nacionalinių teismų praktikos raida aiškinant CPK naujoves, ypač civilinio proceso teisės principus. Diskutuojama teismo išaiškinimo pareigos tinkamo įgyvendinimo, teismo aktyvumo ir nešališkumo pusiausvyros temomis. Pateikiami aukštesniųjų Lietuvos teismų, nagrinėjančių civilines bylas „geros praktikos“, galinčios tapti vieningos teismų praktikos civilinėse bylose formavimo pagrindu, pavyzdžiai. Nemažas dėmesys skiriamas sprendimo už akių teisinio reglamentavimo sampratai bei šio instituto praktiniam įgyvendinimuiThe article discusses the first years (2002-2004) of court application of the Code of Civil Procedure of the Republic of Lithuania which come into force on 1 January 2003. It is evident that whether legally-based provisions for speeding up the process will be truly the applied in practice depends mainly on how these provisions will be recognised and applied in courts. Basing the new Code of Civil Procedure on the social civil procedure school of thought, the legislators wanted to create a different approach to the court’s role in legal processes, giving it the role of a defender of social interest or “society’s doctor”, rather than just the role of a passive arbitrator. The first observations of tendencies in national jurisprudence demonstrated that courts had assumed their new role quickly ad had begun formulating criteria to define the relationship between the court and parties in legal processes. The article analyses the development of national court practice by explaining new provisions of the Code of Civil Procedure, especially civil procedure law principles. It discusses the proper execution of the court’s duty to settle the case, as well as the balance between the court’s active participation and its impartiality. The article provides examples of “good practice” in higher Lithuanian courts judging civil cases, which could be used to form the basis for establishing a single court practice in civil cases. Considerable attention is given to regulation of a default judgement and practical implementation of this institution