Apytalaukis, the native parish of Czeslaw Milosz during the early twentieth century

Straipsnyje siekiama apžvelgti gimtosios Czesławo Miłoszo Apytalaukio parapijos stovį XX a. pirmojoje pusėje. Pristatomi parapijos dvasininkai ir jų įtaka parapijiečiams. XX a. pirmojoje pusėje kaimo žmonių visuomeninio gyvenimo centras buvo bažnyčia, todėl jų visuomeninis kultūrinis, netgi politinis gyvenimas labai priklausė nuo parapiją administravusio klebono charakterio, pažiūrų ir veiklos. 1911 – 1930 m. Apytalaukyje klebonavęs Titas Šiukšta konfliktavo su kaimo žmonėmis, palaikė lenkų dvarininkus ir mažai tesirūpino, kad jo parapijoje kurtųsi visuomeninės švietėjiškos lietuviškos organizacijos. 1931 – 1934 m. Apytalaukio klebonu buvo filosofijos mokslų daktaras V. Rimavičius. Rafinuotu skoniu pasižymėjęs klebonas taip pat sunkiai rado bendrą kalbą su parapijiečiais. Apytalaukio filijos Šventybrasčio bažnyčios pagrindinė problema iki 1928 m. buvo besikeičiantys kuratai. Parapijoje veikė trys pradinės mokyklos: Tiskūnuose, Šventybrastyje ir Šeteniuose. Šventybrasčio mokykla buvo lietuviškiausia, ten dirbo gabūs mokytojai. Tiskūnų mokyklos problema buvo dažnai besikeičiantys mokytojai, taip pat lietuviškai nemokantys mokiniai. Šetenių mokykloje mokinių susirinkdavo mažiau, dažnai keitėsi ir ganėtinai prastos pakliūdavo mokytojos. Apytalaukio pavyzdys rodo, kad XX a. pirmosios pusės Lietuvos parapijoje netrūko tautinių, politinių, socialinių konfliktų, kuriuos ne visuomet pavykdavo išspręsti pačioje parapijoje. Tuomet pagalbos buvo kreipiamasi į vyskupijos vyresnybę, o galutiniai rezultatai paprastai būdavo palankūs Lietuvos valstybei ir jos tuometinei politinei linijai.The article presents the overview of the native parish of Czeslaw Milosz in Apytalaukis in the first half of the 20th c. It introduces the clergy of the parish and their influence on the parishioners. For village people, living in the first-half of the 20th, the church served as a social centre, therefore, their social, cultural, even political life depended on the parson‘s personality, views, and activities. Titas Šiukšta, who served in Apytalaukis in 1911 – 1930, was involved in conflicts with local people, supported Polish landlords, and cared very little about Lithuanian public educational. In 1931 – 1934, another parson, the Doctor of Philosophy V. Rimavičius also served in Apytalaukis. Being a sophisticated man, he found it difficult to communicate with his parishioners. Thus, the major problem of the Šventybrastis church, until 1928, was the constant change of curates. The parish had three primary schools: in Tiskūnai, in Šventybrastys, and in Šeteniai. The school in Šventybrastis was the most Lithuanian in its character and had a strong faculty. The problem of Tiskūnai school was the frequent rotation of teachers and the students who did not know Lithuanian. The Šeteiniai school had fewer students and frequent teacher rotation, resulting in the poor quality of teaching. The Apytlaukis example shows that in Lithuanian parishes of the first-half of the 20th c. the national, political and social conflicts were not lacking. They were not always resolved in their own parishes – sometimes, the higher authorities had to be addressed. However, the end result was usually favourable to Lithuanian and its political line