Challenges to the theatre posed by the plays of Juozas Glinskis

Straipsnyje atskleidžiami J. Glinskio dramaturgijos ir modernios lietuvių dramos bei naujųjų laikų scenos meno ryšiai. Tikroji modernizmo lietuvių teatre pradžia - XX a. II-oji pusė - akcentuojama J. Glinskio veikalų pastatymais teatrų scenose. J. Glinskiui galima taikyti garsųjį poeto Ezra Pound.o pasakymą "Make it New!" (Sukurk nauja!). Naująsias scenos galimybes, slypinčias J. Glinskio dokumentinėje-biografinėje pjesėje "Grasos namai, įžvelgė, atskleidė ir su kaupu panaudojo režisierius Jonas Jurašas Kauno dramos teatro spektaklyje 1970 m. J. Glinskis sulaužė tradicinį Lietuviškąjį poetinės dramos modelį ir yra žinomas kaip lietuviškojo siurrealistinio teatro pradininkas. Siurrealizmui svarbus sapnų ir pasąmonės pasaulis, Freudo teorijos. Visa tai svarbu ir J. Glinskiui, atsiveriančiam ir nuolat keliaujančiam į "pasąmonės pasaulius, kur rašytojas ieško už realybės ribų esančių kūrybos versmių, nors vadina savo kūrinius "pažinimo dramomis. Lietuvių teatras kartu su J. Glinskio dramaturgija įsisavindamas įvairias raiškos galimybes, tokias kaip ironija, groteskas, pasąmonės srautas, deheroizuotas herojus, tragiškas balaganas ar "hiperbolizuota grimasa", bei ištisą arsenalą individualiai kuriamų ir bematant bendrąja nuosavybe tampančių naujų sceninės kalbos elementų, išplėtė savo valdas, užkariavo naujas teritorijas ir įžengė į postmodernistinio teatro erą.The modern epoch, modernity, modernism – these concepts have been coming up in discussions on history, literature, philosophy, and the arts for several decades, and there is no end in sight. Viewing the problem not in its global context, but rather narrowing the issue to theatre (more specifically, Lithuanian theatre), it is worthwhile to look at plays of Juozas Glinskis, which mark a new stage in the development of Lithuanian theatre in the second half of the 20th century. The production of “Grasos namai”, a play written by the back then still unknown Juozas Glinskis, in 1970 in the Kaunas drama theatre (directed by Jonas Jurašas) apparently echoes the poet’s Ezra Pound’s saying “Make it new!” J. Glinskis broke the traditional Lithuanian (usually a poetic drama) model, and is known as the pioneer of Lithuanian “theater of cruelty”. The playwright himself, however, calls his works “cognitive dramas”. They cross the protective boundaries of “common sense”; the play’s dramaturgic dynamics are based on shadings and manifestations of evil. In terms of style, that is a sarcastic grotesque, an anti-psychological caricature, a subconscious hysteria, and a combination of folkloric “earthly” motifs and sallies of lyricism and romantic emotion. “Grasos namai” and “Kingas” (directed by Jonas Vaitkus in 1980) are plays marking a turning point in the hierarchy of esthetic values in Lithuanian theatre. These and other J. Glinskis’ plays (some of which were never put on stage) demanded new means of expression from the Lithuanian theatre: naked passions, harsh validation of matter, superiority of metaphors, and avant-garde challenges