Changes in attitudes towards Russia among the Lithuanian-Polish elite at the turn of the seventeenth and eighteenth centuries

Šiame straipsnyje analizuojama, kaip formavosi servilizmo apraiškos Lenkijos–Lietuvos Respublikos didikų santykiuose su Rusija XVIII a. pirmajame trečdalyje. Nors aptariamas visas Augusto II valdymas (1697–1733 m.). Tačiau didžiausias dėmesys skiriamas laikotarpiui po 1719 m. Vienos sutarties, kai Augustas II pabandė atsipalaiduoti nuo Rusijos priklausomybės, o pastaroji ėmė aktyviai formuoti savo šalininkų grupuotę tarp Respublikos didikų ir kompromituoti Augusto II politiką. Sėkmingiausiai Rusijai sekėsi formuoti savo šalininkų grupuotę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų. Straipsnyje aptariami Rusijos diplomatijos naudoti metodai, tarp jų – papirkinėjimas ir bauginimai. Išskiriami keturi Respublikos elito santykių su Rusija minimu laikotarpiu etapai. Pirmasis – beveik lygių partnerių aljansas (1697–1702 m.). Antrasis etapas – kai Respublika tapo Rusijos subsidijuojama sąjungininke (1702–1706 m.). Trečiasis etapas – nuo 1706 m. iki 1719 m., kai Respublika nusirito iki priklausomo nuo Rusijos „jaunesniojo partnerio”. Ir ketvirtasis – nuo 1719 m. iki Augusto II valdymo pabaigos 1733 m., kai Rusija ėmė aktyviai puoselėti savo „penktąją koloną” Respublikos elito terpėje. Patikimiausiais ir aktyviausiais Rusijos pagalbininkais tuo metu tapo LDK didikų dauguma. Straipsnis paremtas Rusijos diplomatinės tarnybos šaltiniais.The article analyses how manifestations of servilism formed in the relations of the nobilities of the Republic of the Two Nations with Russia in the first one third of the 18th century. Though the whole period of rule of Augustus II (1697–1733) is discussed, the greatest attention is paid to the period after the 1719 Treaty of Vienna when Augustus II tried to free himself from Russia’s dependence, and the latter started forming a group of its supporters from the noblemen of the Republic and to compromise the policy pursued by Augustus II. Russia was most successful in forming a group of its supported from the noblemen of the Grand Duchy of Lithuania. The article discusses methods applied by Russia’s diplomacy, including bribery and intimidation. Four stages of the relations of the elite of the republic with Russia are distinguished during the above-mentioned period. The first one is an alliance of almost equal partners (1697–1702). The second stage is when the republic became an ally subsidised by Russia (1702–1706). The third stage lasted from 1706 to 1719 when the republic became dependent on Russia’s “younger partner”. And the fourth stage – from 1719 to the end of the rule of Augustus II in 1733 when Russia started cherishing its “fifth column” in the media of the elite of the republic. At that time the majority of noblemen of the GDL became the most reliable and active supporters of Russia. The article is based on the sources of Russia’s diplomatic service