Reception of sadness (an interpretation of Jonas Biliūnas' prose)

Straipsnyje apžvelgiama Jono Biliūno kūrybos recepcija kritikoje, pažymint svarbesnes liūdesio temos transformacijas. Liūdesys Biliūno kūryboje skaitytojų buvo pastebėtas anksčiau, nei jis buvo „įteisintas“ kritikoje. Kritikoje kalbamas apie „biliūnišką tradiciją“ mūsų prozoje minint bene svarbiausią jos požymį – liūdną lyrinį pasakojimą. Biliūnas laikomas lietuvių lyrinės prozos arba lyrinio pasakojimo prozoje pagrindėju. Straipsnyje keliama hipotezė, kad aiškintis, kaip buvo interpretuojamas liūdnumas Biliūno prozoje per pastaruosius šimtą metų nuo autoriaus mirties, reiškia aiškintis kultūrinio ir ideologinio rašytojo kūrybos konteksto pokyčius.The article reviews the reception of the works by Jonas Biliūnas in the critical works, stressing the more important transformations of the theme of sadness. Readers noticed sadness in Biliūnas’ works earlier than it was “legitimized” in the criticism. Critical works discuss the “Biliūnas-like tradition” in our prose referring to its probably the most important feature, namely, a sad lyrical narration. Biliūnas is considered to be the founder of the Lithuanian lyrical prose or the lyrical narration in prose. The article brings forward a hypothesis that analyzing how sadness was interpreted in Biliūnas’ works during the last hundred years since the author’s death means analyzing the changes of the cultural and ideological context of the writer’s work