Religious theatre

Nūdienos teatro spektakliuose gausu religinių aspiracijų, lietuviškajame religiniame teatre apstu tęsiamų tradicijų. Prieškario Lietuvos tretininkų mėgti vaidinimai atkartojami šiuolaikinės Lietuvos vienuolijų. Tačiau dabarties religinio teatro raiška labai prieštaringa. Skirtumai tarp religinio ir pasaulietinio teatro dažnai nežymūs. Spektaklio vieta, laikas, dalyvių priklausomybė religinei bendruomenei, jų pasaulėžiūra nenubrėžia aiškių ribų tarp religinio ir pasaulietinio teatro. Straipsniu siekiama apžvelgti religinį teatrą plačiame istoriniame kontekste, suformuluoti metodologines religinio teatro nuostatas. Religiniame teatre teatralizacijos formos, priemonės bei teatrinė kalba nedominuoja. Teatralizacija tėra dvasinės tikrovės metaforizacijos priemonė. Skirtumai tarp atskirų religinio teatro fenomenų – dvasingumo koncepcijos skirtumai. Jėzuitų baroko teatras Lietuvoje suformavo "Teatrum Mund"i praktiką. Ji įgyvendinama per Dievo slėpinio kontempliaciją. Religinio teatro reprezentacijose išlaikomas veiksmo kontempliatyvumas, čia refleksuojamas asmuo. Jo sklaida medituojama, o asmens gelmės patiriamos dvasinėmis pratybomis, kuriomis tampa tiek teatrinės repeticijos, tiek pats spektaklis. Pratybų metodologines nuostatas suformulavo Šv. Ignacas Lojola. Šis metodas taikytinas ir dabartiniame religiniame teatre. Religinis teatras apibrėžiamas kaip ekumeninis, tarpkonfesinis, skirtingas dvasingumo koncepcijas atskleidžiantis reiškinys.The religious theatre has a long history. In this article the two different periods of the religious theatre development in Lithuania: the Jesuit theatre in the 17th century as well as the underground religious theatre in Soviet Lithuania are discussed. The main theoretical proposition is: the person in religious performances rediscovers himself and he rebuilds the relations between himself and God in meditative and contemplative way. The theatre language helps to create the metaphorical meaning with metaphysical experiences. The actors in religious theatre don't act. They contemplate in the connection with God in a metaphorical way. So, in the religious theatre persons raise up their own spirituality and the theatre is useful means for metaphysical intercommunication. It's can be named as metatheatre