Contemporary art and its audience: the annual exhibitions of the Soros Centre for Contemporary Art

Straipsnyje tiriamos Soroso šiuolaikinio meno centro (SŠMC) Lietuvoje 1993–1998 m. surengtos kuruojamos metinės parodos. Remiantis naujosios muziejininkystės teorinėmis nuostatomis, analizuojama šių parodų rengimo politika, jų ekspozicijos bei recepcija dailės kritikoje, siekiant išsiaiškinti, kaip ir koks šiose parodose buvo kuriamas santykis su žiūrovu. Metinių parodų rengimas – viena iš 1993 m. Lietuvoje filantropo Georgeo Soroso įsteigto SŠMC veiklos krypčių. Jos XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailės lauke įtvirtino kuruojamų parodų modelį. Rengiant jas didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į pristatomų reiškinių naujumą ir aktualumą. Vietos meno lauko ekspertai prioritetus teikė parodų projektams, kurių rengėjai turėjo daugiau simbolinio kapitalo. Metinių parodų suvokimui ir publikos formavimui didelę įtaką turėjo ir eksponavimo erdvė – baltuoju kubu pavirtę meno rūmai, kurie paveikė naujos parodų publikos formavimąsi. Tačiau lankytojas atliko pasyvaus reginio vartotojo vaidmenį ir nebuvo skatinamas intelektualiai įsitraukti į parodoje kuriamą pasakojimą. Tam trukdė tiek kontekstinės informacijos trūkumas, tiek ir parodų ekspozicijų architektūra. Pastangos intelektualiai įtraukti žiūrovą į parodas apsiribodavo tekstais kataloge. Kontekstinės informacijos pačiose parodose trūkumas, ne visada tolygus ir aiškus parodų struktūravimas erdvėje trukdė lankytojams geriau suvokti kuratorių intencijas, pačius kūrinius bei įsitraukti į parodų prasmių kūrimo procesą.The paper examines the annual curated exhibitions organised by the Soros Centre for Contemporary Arts (SCCA) in Lithuania in 1993–1998. Based on the theoretical provisions of the new museology, it analyses the policy of organisation of these exhibitions, their expositions and reception in art criticism, seeking to ascertain the relationship with the audience created in these exhibitions. Organisation of annual exhibitions is one of the activity directions of the SCCA established in 1993 in Lithuania by philanthropist George Soros. They established the model of curated exhibitions in the Lithuanian art field in the 1990s. While organising them, focus was shifted on recency and relevance of the phenomena presented. Local art field experts prioritised exhibition projects whose promoters had more symbolical capital. The perception of annual exhibitions and formation of the audience were greatly influenced by the exposition space – the chamber of arts transformed into a white cube, which affected the formation of the new exhibition audience. Yet visitors performed the role of passive consumers of a view and were not encouraged to become intellectually involved in the narrative told at the exhibition. It was hindered by the lack of contextual information and the architecture of display of exhibitions. The efforts to intellectually involve the audience in the exhibitions were limited to catalogue texts. The lack of contextual information in exhibitions and not always even and clear spatial structuring of exhibitions prevented the audience from better understanding curators’ intentions and exhibits, and become involved in the process of creating meanings of exhibitions