Forms of the post-war memory

Straipsnyje aptariami pokario istorijos liudijimai, išlikę žodinėje tradicijoje: pokario partizanų dainos (“Sušaudytos dainos”), 9-ajame dešimtmetyje užrašyti vieno krašto žmonių atsiminimai apie Grinkiškio stribą Rapolą bei pokario istorijai skirtas Justino Sajausko miniatiūrų romanas „Suvalkijos geografija“. Šie tekstai atstovauja sakytinei pokario istorijai (oral history). Straipsnyje teigiama, jog netolimos praeities įvykius apdainuojant ar apie juos pasakojant, asmens likimas įrašomas į universalesnes – tautos, bendruomenės istorijos arba tautosakinės tradicijos teikiamas schemas. Išryškėja mitinės opozicijos, pokario istorijų sakmiškumas. Tradiciniai patirties perteikimo modeliai pasitelkiami prisimenant ekstremaliausias situacijas, kai mitinė netolimos praeities įvykių interpretacija gali paaiškinti baimės diktuojamus poelgius, šiurpius žiaurumo protrūkius. Partizanų dainos - tai savotiškas bendruomeninis dar tik besikuriančios istorijos įvertinimas. Tai spontaniškai prasiveržusi kūrybos versmė, kuri tik iš dalies suvoktina kaip liaudies kūrybos fenomenas. Atsiminimų apie pokario siaubą stribą Rapolą centre – realus asmuo, pagarsėjęs savo žiaurumu ir siaučiantis krašte tarsi pragaro vietininkas. Nebaudžiamos piktadarybės prisimenamos sakmiškais siužetais, pasitelkus tautosakinę tradiciją bei folklorinio nelabojo vaizdinį. Justino Sajausko miniatiūrų romane „Suvalkijos geografija“ pokario istorija dėstoma iš atsiminimų fragmentų, turinčių ne vieną versiją. Tai savitas ir sykiu autentiškas kalbėjimo apie pokario istoriją būdas, primenantis sakmes memoratus.This article discusses eye-witness accounts of post-war history that have survived in oral tradition: the post-war partisan “Sušaudytos dainos” (“Songs of the Executed”), the personal recollections of a local person in Suvalkija, written up in the 1980s, about Rapolas, the ‘stribas’ (KGB collaborator) of Grinkiškiai village; and the miniature novel “Suvalkijos geografija” (“Geography of Suvalkija”) by Justinas Sajauskas about post-war history. These texts are part of oral history. The article states that by singing songs about recent history and recounting stories about it, the destinies of the individuals involved are written into a broader consciousness – those of the whole nation or whole society, through the medium of folkloric tradition. These texts highlight legendary confrontations, and the saga-like nature of accounts of post-war history. Traditional models of passing on experience are called upon for commemorating these extreme situations; as these events of recent history pass into legend the horror of the violent episodes and the extreme behaviour dictated by fear become more comprehensible. The Songs of the Partisans are a fascinating communal evaluation of history that is really still in the making. They represent a spontaneous upsurge of creativity, which only partly corresponds to the traditional concept of folk creativity. At the centre of memories of the nightmarish post-war stribas (KGB collaborator) Rapolas is a real person, infamous for his brutality, lording it over the terrified locals as if he were commissioned by Hell itself. Such evildoing with impunity is remembered in saga-like accounts, making use of traditional folkloric images of the devil