Biblical references and musical myths in the work of Onutė Narbutaitė

Šiame straipsnyje siekiama atskleisti Onutės Narbutaitės kūryboje sąmoningai ir nesąmoningai naudojamus muzikinius „mitus“, kurie pasireiškia keliais archetipiškumo lygmenimis – apibendrintu mitologiniu ir imanentiniu muzikiniu (V. Valkova). Išorinės ir vidinės „mito struktūros“ šiuolaikinėje muzikoje, ypač jos post kryptyse, atlieka svarbias dramaturgines ir komunikatyvias funkcijas. Tyrimo pirmuoju aspektu centre – Antroji dviejų dalių O. Narbutaitės simfonija (Symphony, Melody), kurioje įžvelgiama siužeto iš Biblijos (Kristaus maldos Alyvų sode) semantika ir struktūra, perteikiama „romantiniu stiliumi“. Giluminės, imanentinės muzikinės archetipiškumo apraiškos atskleidžiamos postmodernizmo epochai būdingo intertekstualumo, muzikos „semiotizacijos“ kontekste, kai sãvos ir svetimos intonacinės struktūros naudojamos kaip prie tam tikros prasmės prisirišę ženklai. Ryškūs antrojo archetipiškumo lygmens pavyzdžiai – O. Narbutaitės kameriniai kūriniai „Winterserenade“, „Mozartsommer“, „Rudens riturnelė. Hommage à Fryderik“. O. Narbutaitės kūryboje vartojamos archetipinės intonacinės struktūros, intonacnis Mozarto Requiem , F. Schuberto, F. Chopino muzikos kalbos žodynas susijęs su liūdesio semantika. Nepaisant intertekstualumo, O. Narbutaitė palieka ryškų individualybės pėdsaką, sukuria tik jai priklausantį „slaptąjį intertekstą“, „vidinę prasminę struktūrą“ (M. Raku), kurioje tikslus apskaičiavimas dera su spontaniška minties eiga ir liūdesio semantikaThis article seeks to reveal the musical “myths” that are consciously or unconsciously used in Onutė Narbutaitė’s works, which manifest themselves at several levels of the archetypical – the generalised mythological and the immanently musical (V. Valkova). The external and internal “mythic structures” in contemporary music, especially in its “post” directions, perform important dramaturgical and communicative functions. The article first examines the first level by analysing the second part of Narbutaitė’s symphony (Symphony, Melody), where it discerns the semantics and the structure of a biblical plot (Christ’s prayers in the Olive garden), presented in a “romanticist style”. The deep manifestations of the immanently musical archetypes are revealed in the context of the intertextuality and the “semiotisation” of music characteristic to the post-modern epoch, when one’s own and other composers’ tonal structures and other are used as the signifiers of certain meaning. Distinctive examples of the second level of the archetypical are provided by Narbutaitė’s chamber works – “Winterserenade”, “Mozartsommer”, “Rudens riturnelė”, and “Hommage à Fryderik“. Narbutaitė’s works use archetypical tonal structures and the vocabulary of F. Schubert’s and F. Chopin’s music, related to the semantics of sadness. Despite the intertextuality, Narbutaitė leaves a distinct trace of individuality and creates her own “secret intertext” and “internal structure of meanings” (M. Raku), in which precise calculations are at harmony with the spontaneous course of thought and the semantics of sadness