Matematikos mokymosi techniškajame universitete kaitos prielaidos ir ribotumai edukacinės paradigmos virsmo kontekste

XX a. mokslo ir technikos revoliucija įtakojo ir ugdymo teorija, bei praktiką. Buvo suabejota status quo žinių ir fiksuotų dalykinių sistemų svarba, nes žinios greičiau pasensta, negu išmokstama jomis pasinaudoti. Didžiausia vertybe tampa žmogus, galintis prisilaikyti ir dirbti nuolatinės kaitos sąlygomis, turintis išlavintus gebėjimus - instrumentą, kurį galima naudoti įvairiose iš anksto nežinomose situacijose (Dowden, Marion, 1998). Minėti aspektai keičia aukštojo mokslo tikslus. Akademinė aukštojo mokslo misija akcentavo žinių kūrimą ir perteikimą, o šiuolaikinio aukštojo mokslo misija siejama su besimokančiojo gebėjimų plėtra ir įgalinimu žinias atrasti (Barnett,1990). Keičiantis tikslams, kinta ir strategijos jiems pasiekti. Todėl tradicinis studijų modelis, kurio esmė - konceptualizuotų žinių perteikimas, užleidžia vietą refleksyviam studijų modeliui, kurio esmė - tiriamoji veikla ir paties studento aktyvi pozicija mokymosi procese. Tokiu būdu mokymą keičia mokymasis Refleksyvių studijų modeliai yra pakankamai ištyrinėti pasaulio ir Vakarų Europos mokslininkų darbuose, bet jų realizavimo prielaidos ir ribotumai skirtingas edukacines tradicijas turinčiose šalyse sudaro mokslinę problemą, kuri nėra pakankamai atskleista matematikos mokymosi kontekste. Tradicinio žinių perteikimo modelio taikymas dėstant matematiką skatina teikti matematikos mokslą - dedukcinę žinių sistemą, t.y. status quo žinias, tuo tarpu būsimasis inžinierius, studijuodamas matematiką, per parinktą turinį, reikalingą inžinieriaus paruošimui, turi išlavinti matematinės veiklos gebėjimus (gebėjimą analizuoti, konkretizuoti, apibendrinti, vertinti, argumentuotai reikšti mintis, išnagrinėti matematinį tekstą, tiksliai reikšti mintis ir t.t.). Taikomojo mokslo modelis , kurio pagrindinė mokymo forma - paskaita, tokių gebėjimų lavinimui nesukuria sąlygų, nes neskatina studento būti aktyviu proceso dalyviu. Konkrečių matematinių procedūrų mokymasis, diegiant kompiuterines programas į inžinieriaus ruošimo procesą, darosi vis mažiau reikšmingas. Tačiau bendrieji ir intelektualiniai gebėjimai, leidžiantys vertinti gautus rezultatus ir priimti sprendimus, yra esminiai. Atliekant tyrimą, taikyti mokslinės literatūros analizės, anketinės apklausos, testavimo, atvejo analizės metodai. Tyrimai atlikti apklausiant (n=385) ir testuojant (n=538) Kauno technologijos universiteto pirmo kurso studentus ir skirtingose Lietuvos mokyklose dirbančius matematikos mokytojus (n=l 52). Tyrimų rezultatai leido suformuluoti tokias išvadas: 1. Daugiau kaip 70% pirmakursių respondentų yra nepasirengę tradicinėms studijoms. Pirmakursis studentes neturi pakankamų gebėjimų analizuoti, vertinti, apibendrinti, todėl negali savarankiškai užbaigti mokymosi ciklo, dėl ko tradicinis perdavimo modelis, realizuojamas dėstant matematiką, nėra efektyvus. 2. Taikant tradicinį studijų modelį dėstant matematiką, nepakankamai formuojasi mokymuisi visą gyvenimą reikalingos kokybės: gebėjimas diskutuoti, klausti, paritetiškumas, savo galių plėtros pojūtis, pozityvus požiūris į klaidas. 3. Tiek mokytojai, tiek dėstytojai linkę perteikti matematikos teoriją, o ne mokyti matematinės veiklos, per kurią ugdomi bendrieji gebėjimai. 4. Mokytojų nuostatų Šiuolaikiškumas tebėra idėjinis, bet dažniausiai dirbama netaikant konstniktyvistinės metodologijos nuostttų. 5. Trečdaliui respondentų vadovėliai yra per sunkūs arba jie nemoka (neįpratę, neturi įgūdžių) jais naudotis. Vidurinėse mokyklose skiriamas nepakankamas dėmesys šiems gebėjimams lavinti ir vertinti. 6. Nepakankami yra pirmakursių studentų gebėjimai analizuoti savo veiklos rezultatus, gilintis į rezultato prasmingumą, komunikuoti. 7. Gilaus mokymosi strategijos, mokantis matematikos universitete, nėra studentų pakankamai naudojamos. To priežastimis gali būti vertinimas, reikalaujantis prisiminti, o ne suprasti; medžiaga perkrauti moduliai, dėl ko dėstytojas turi spartinti mokymosi procesą, nepakankamas abiturientų matematikos žinių lygis, dėl ko trūksta laiko universitetinio modulio realizavimui; įgūdžių savarankiškai išmokti iš vadovėlio, rasti mąstymo skirtumus, vertinti savo veiklos rezultatus nepakankamumas.The article deals with the assumptions and possible restrictions of the traditional model of learning mathematics in the context of realization of the reflective learning paradigm at the technical university. The theoretical statements are based on the empirical research while questioning and testing (n=385; n=538) the first year students of Kaunas University of Technology and teachers of mathematics (n=152) working in different cities of Lithuania