Improvisation on the topic of the author of factual literature

Žodžių junginys „teksto analizės laboratorija“ talpina savyje sudėtingą literatūros ir literatūros mokslo bei kritikos santykių sistemą. Literatūrologija puoselėja vilt j, kad technologinė instrumentinė kalba suteikia jai teisę vadintis mokslu. Technologinis progresas ir humanistiką kreipia į technokratinį mąstymą. Postmodernios recepcijos teorijos visas teises teksto atžvilgiu suteikia ekspertui, eliminuodamos iš literatūrinio žaidimo autorių. Fakto literatūra iš naujo sureikšmina autoriaus teises į kūrinį. Be autoriaus figūros „Dievų miško“ sarkastiška ironija tampa moraliai problemiška. Kodėl autorius juokiasi iš tokių dalykų, iš kurių nesijuokia net didžiausi cinikai? Akivaizdu viena, jei „Dievų miško“ autorius pats nebūtų buvęs Štuthofo kalinys, mes visiškai kitaip skaitytume šį tekstą. Konclageryje išsitrina ribos tarp gyvybės ir mirties. Skirties tarp gyvo ir mirusio išnykimas apsprendžia nužmoginimo esmę. Balio Sruogos sarkazmas adresuotas ne kokiam ideologiniam fanatikui, o pramoninio tvarkymosi su nepageidaujamais asmenimis laboratorijos meistrui, pačiam modernybės velniui, traktuojančiam žmones kaip daiktus. Drastiškas literatūrinės ir neliteratūrinės tikrovės ryšys padaro autorių būtinu literatūrinio proceso dalyviu. Šiuo konkrečiu atveju autoriaus figūra sužmogina nužmogintą situaciją.Combination of words "text analysis laboratory" entails a complex system of relations between literature and the science and critique of literature. The science of literature enshrines the hope that technological-instrumental language entitles it to call itself a science. Technological progress directs humanism towards technocratic thinking also. Postmodern reception theories grant all rights over the text to the expert, eliminating the author from the literary game. Factual literature re-renders significance of the author to the creative work. Without the figure of the author, the sarcastic irony of "Dievų miškas" (The Forest of Gods) becomes morally problematic. Why is the author laughing at the things even the most vicious critics do not dare to do? One thing is obvious: we would be reading this text completely differently, if we didn't know that the author of "Dievų miškas" was once a prisoner in Stutthof. The limits between life and death are erased in a death camp. And the disappearance of the distinction between the living and the dead defines the essence of dehumanization. The sarcasm of Balys Sruoga is not addressed to some ideological fanatics, but to the master of the laboratory who deals with undesirables industrially, the very devil of modernity who treats people like things. The drastic relation between literary and non-literary reality makes the author an indispensable part of the literary process. In this specific case, the figure of the author returns humanity to an inhuman situation