Reality of political groups and side issues

Straipsnio pagrindinis tikslas – dviejų itin svarbių naujosios Lietuvos istorijos tyrinėjimo krypčių sankirta. Pirmoji kryptis – Lietuvos ir Lenkijos santykiai, kuriems lietuvių istorikai yra paskyrę gana daug pastangų. Antroji – dar tik pradedamas moksliškai gvildenti lietuvių politinis veikimas emigracijoje po II pasaulinio karo ir atskirų veiksnių bendradarbiavimas. [...] Keldami sau uždavinį panagrinėti, kaip Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) ir VLIK'o santykius galėjo veikti lenkų klausimas, negalime viename straipsnyje tikėtis išsamaus ir galutinio atsakymo. Turimi šaltiniai ir įrankiai jiems išgliaudyti dar nėra pakankami. Kita vertus, turėtų būti aiškiai suprantamas dalykas, kad santykių tarp VLIK'o ir Lietuvos diplomatinės tarnybos fone lenkų klausimas yra kone marginalinis, t.y. bendrų varžybų dėl įtakos, įgaliojimų ir valdžios sraute tai buvo tik nedidelė detalė. Tad tikslas veikiau yra kelti išsamesnių ateities studijų reikalaujančius klausimus negu piršti galutinius atsakymus. Darbine hipoteze laikytinas teiginys, kad Lozoraičio vyresniojo ir jo įtakojamos LDT elgsena priklausė nuo dar Pirmosios Respublikos pozicijos Lenkijos atžvilgiu vertinimo. Lenkams kaip eventualiems sąjungininkams prieš didžiausius priešus – Sovietinę Rusiją ir Vokietiją – palanki buvusio užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio pozicija buvo paveikusi ilgalaikę LDT veiklą, taip pat ir S. Lozoraičio jaunesniojo veiksmus 9-ajame dešimtmetyje. [...] S. Lozoraičio pozicija griežtai rėmėsi diplomatinės ir tarptautinės teisės principais. Jis ir jo aplinkos žmonės teigė, kad nebuvo kvestionuojama „Vilnius lietuviams“ nuostata. Kita vertus, šios pusės požiūris atspindėjo taktiką nenaudoti etnografinių argumentų, kurie tik kenkia lietuviams diskusijose su lenkais ir tarptautine bendruomene; tokia nuostata primena Vilniaus „krajovcų“ (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos sekėjų) ir Mykolo Riomerio poziciją. Ši pozicija buvo koncepcijos, žvelgusios į nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip LDK tradicijos įpėdinę net iki jos atkūrimo 1918 m., esmė. Tad istoriografijos prielaida, kad VLIK‘o ir S. Lozoraičio vadovaujamos LDT konfliktas buvo sąlygotas paprasčiausio varžymosi dėl valdžios, iš dalies pasitvirtino. VLIK'o pozicija buvo nulemta siekio bet kuriuo atveju vaidinti lemiamą vaidmenį ne tik emigracinės lietuvių bendruomenės vidiniame gyvenime, bet ir tarptautinėje aplinkoje. Negatyvus VLIK'o požiūris niekaip nepriklausė nuo LDT pozicijos lenkų klausimu.The main focus of this article is the intersection of two especially important research trends concerned with modern history of Lithuania. The first trend is identified as the subject matter of Lithuanian-Polish relations, to which Lithuanian historians have dedicated great efforts. The second aspect deals with the problem of links between political activities of Lithuanians in emigration after the Second World War, on the one hand, and individual factors of the process, on the other. The examination of this second trend in our academic historiography is just beginning. [...] Setting out to examine a possible influence of "the Polish question" on the relationship between the LDT and VLIK, we cannot expect to come up with an elaborate and final answer in just one article. The available sources and research tools are not adequate at the moment. [...] On the other hand, it should be clearly understood that in the context of the overall relations between the VLIK and LDT "the Polish question" is almost marginal, i.e. it was just a minor detail in a general flow of competition for influence, authority and power. Thus, our purpose in writing this article was to raise questions that will be taken up by more extensive future studies rather that give final answers. The working hypothesis was the statement that the behaviour of S. Lozoraitis (Senior) and the activities of the LDT influenced by his attitudes depended on the evaluation of the position taken by the First Republic regard to Poland. The position of the former Minister of Foreign Affairs S.Lozoraitis, who looked at Poles favourably as eventual allies against Soviet Russia and Germany, had stamped the long-term activity of LTD, including S.Lozoraitis' actions in the '90s. [...]S.Lozoraitis' position was strictly based on the principles of diplomatic and international law. He and the people from his milieu were confident in asserting that there was no question of Vilnius for the Lithuanians. On the other hand, the attitudes of the members from this wing reflected the tactics of avoidance to use ethnographic arguments, which, according to them, only harmed the Lithuanian cause if raised in discussions with the Poles and an international community; this stance reminds of the ethno-political position taken by "krajovcai" from Vilnius (the followers of the tradition of the Grand Duchy of Lithuania) and by Mykolas Riomeris. This position was at the heart of the concept which viewed the restoration of the independent Lithuanian State as the successor of the traditions of Grand Duchy of Lithuania even prior to its emergence in 1918. Thus, the historiographical claims that the conflict between VLIK and LDT, headed by S.Lozoraitis, were conditioned by a mere contention for influence and power are only partially corroborated. Since the actions on the part of the VLIK were not determined by the formulations of the LTD regarding "the Polish question", the negative disposition of the LTD towards the international activity of the VLIK must have resulted from another possible method of resolving the question