Jurgis Baltrušaitis as a pilgrim of cultures

Jurgis Baltrušaitis (1903-1988) brendo kaip nepakartojama asmenybė, veikiama kelių kultūrų – lietuvių, rusų, prancūzų, iš dalies vokiečių – dirvos. Iš pradžių menotyrininkas gerai susipažino su vokiečių menotyrine tradicija, XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios autoritetais, diskusijomis meno stilių raidos bei jų kaitos klausimais. Menotyrininkui imponavo H. Focillono veikalai, kuriuose jis atsiskleidė kaip įžymus viduramžių, romaniškojo meno ir kitų istorinių stilių žinovas, bet ir kaip analitikas, gerai išmanantis komparatyvistikos procedūras, metodologinius principus. J. Baltrušaičio meno koncepcija giliai apmąstyta. Joje menas aiškinamas kaip nepakartojama kūrybos forma, kaip formų kalba, lygiagretė su verbaline, žodžių kalba. Norint suprasti formų kalbą, būtina atsižvelgti į dvi svarbiausias aplinkybes – formų kūrybos ryšį su pasąmone (individualia ir bendruomenine) ir vaizduote. J. Baltrušaitis, galima sakyti, padarė tikrą perversmą traktuojant viduramžių meną, aiškinant jo fantastines ir fantasmagoriškas formas, atskirų periodų specifiką. Menotyrininko nedomino chrestomatinis viduramžių turinys – jis ėmė tyrinėti netikroviškas, fantastines meno formas, kurių analizė leido atrasti daug naujo gotikos meno sąveikoms su Rytų menu ir netgi Tolimųjų Rytų menu išryškinti. J. Baltrušaičio metodas – struktūrinė analizė, praturtinta fenomenologinėmis įžvalgomis ir iš dalies psichoanalize, taip pat komparatyvistiniais tyrinėjimais tikrąja šio žodžio reikšme. Tyrinėtojas esmingai praturtino temos, motyvo, technikos supratimą.The paper deals with the impact of Jurgis Baltrušaitis, a famous art critic and expert of cultures, into the art criticism of the 20th century. The author of this paper shows that Baltrušaitis considerably enriched understanding of the romantic art in general and gothics in particular by revealing the origin and metamorphoses of its fantastic forms. Baltrušaitis proved that art during the Middle Ages and Renaissance became a field of intellectual speculations, creativity and rich fantasy. The author concludes that Jurgis Baltrušaitis, as a creator and a proponent of structural and comparative analysis, showed new possibilities for medieval studies as well as for interpretation of the relationship between Western and Eastern cultures