Forest of Anykščiai in Stanislovas Dagilis' eyes

Stanislovas Dagilis buvo vienas pirmųjų literatūros teoretikų Lietuvoje. Jis parašė straipsnį, kuriame siekė apibrėžti skirtumą tarp poezijos ir prozos, pasiremdamas Antano Baranausko poema Anykščių šilelis. Tai buvo pirmoji išsami poemos interpretacija. Dagilis nebesiremia klasicistiniu mimesis principu (stebėk, pažink, imituok gamtą), bet iškelia idealo kategoriją ir teigia, kad poetas privalo pasitelkęs vaizduotę įveikti gamtą, t. y. jos vaizdavimą pajungti idealo principui. Savo teiginiais Dagilis harmoningai įsilieja į bendrą europietiškąjį teorinės minties kontekstą, kurį pradėjo ruošti vokiečių klasicizmo atstovai (Baumgartenas ir Winckelmannas), pratęsė Wilhelmas von Humboldtas ir Benedetto Croce. […] Šių taisyklių laikosi ir Dagilis. Anykščiųšilelis atspindi ne realiai prie Anykščių augusį šilelį, bet yra paveikslas, kurį pagal tam tikrą idėją poetas nulipdė iš realios medžiagos, ją kruopščiai atrinkęs ir pertvarkęs: prikūrė trūkstamas dalis ir atmetė tai, kas nereikalinga. Jeigu poetas nepažeidžia meno įstatymų, tai iš savo idealių vaizdinių ir tikrovės turinio sukuria tokį vaizdą, kuriame idealus grožis virsta realiu ir tampa prieinamas pojūčiams. Baranauskas pavaizdavo šilelį ne tokį, koks jis yra, o tokį, koks turėtų būti, koks galėjo būti, kurį skaitytojas vis dėlto gali pajusti savo pojūčiais taip, tarsi toks jis egzistuotų tikrovėje. Neišsikėlęs tokio tikslo Dagilis nebando giliau analizuoti poemos. Iš jo aiškinimų suprantame, kad Baranauskas, kaip ir dera poetui, nesiekė mimetiškai tiksliai užfiksuoti to miško, kuris empiriškai įsispaudė poeto pojūčiuose, bet realią medžiagą pajungė meninio idealo dėsniams. Gautas rezultatas – iš empirinės medžiagos nutapytas idealus miško vaizdinys.Stanislovas Dagilis was among the first literary theorists in Lithuania. In his article he emphasised the difference between poetry and prose on the ground of the poem "The Forest of Anykščiai" (Lith. "Anykščių šilelis") by Antanas Baranauskas. This was the first exhaustive interpretation of the poem. Dagilis does not refer to the classicistic mimesis principle (observe, cognise, imitate nature) but rather singles out the category of the ideal and states that a poet must overcome nature by the means of imagination, i.e. to subjugate its depiction to the principle of the ideal. With his statements, Dagilis joins the common European context of the theoretical thought which originated by the efforts of representatives of German Classicism (Baumgarten and Winckelmann), was continued by Wilhelm von Humboldt and Benedetto Croce. Humboldt viewed prose and poetry as two tendencies of spiritual development. Poetry is the primary one, based on sense; whereas prose appears on the ground of poetry and is based on mind. That is why poetry creates a new world and prose presents the world as it is (Meyer); poetry is the language of senses, prose is the language of mind (Croce). Dagilis follows these rules as well. "The Forest of Anykščiai" reflects not the forest that really grew near Anykščiai but it is a picture created after a certain idea out of real thoroughly selected and rearranged material: lacking parts were additionally created and unnecessary ones were rejected. If a poet does not violate the laws of art, then one creates such a view out of own ideal images and the content of reality where ideal beauty becomes real and accessible to senses. Baranauskas depicted the forest not as it was but as it should be, as it could be; the forest that could be perceived by reader's senses as if it such existed in reality. Without such aim, Dagilis makes no attempts to deeper analyse the poem. His explanations suggest that Baranauskas, as it fits for a poet, did not aim to mimetically precisely record that forest which empirically crept in the poet's senses, but he rather subjugated real material to the laws of the artistic ideal. The obtained result encompasses the ideal image of a forest drawn on empirically-based material