Restriction of the burgher estate and its transformation in Lithuania in the late eighteenth and early nineteenth centuries

Rusijos valdžios miestiečių luomo siaurinimo politiką lėmė siekis naikinti Ketverių metų seimo reformų padarinius ir unifikuoti imperijos socialinį gyvenimą. Rusijos valdžios biurokratinė mašina veikė nepriekaištingai, naikindama buvusias Lietuvos miestiečių teises. Turint pakankamai efektyviai veikiantį biurokratinį aparatą, nereikėjo žaisti „miestiečių korta“ supriešinant jas su bajorų luomu ir taip bandant sukurti socialinių jėgų pusiausvyrą. Faktiškai didžioji dalis miestų (gavusių lokacines ir konfirmacines privilegijas) gyventojų buvo paversti valstiečiais, arba laisvaisiais žmonėmis, jau Jekaterinos II ir Pavelo I valdymo metais. Miestų savininkai, seniūnai arba Rusijos valdžios pareigūnai iš miestiečių atiminėjo jų teises ginančias privilegijas, vertė tapti paklusniais valdiniais. Miestiečių pavertimą valstiečiais patvirtina ir 1800 m. revizinio surašymo patikslinimo duomenys, kurie rodo, kad tuo metu dauguma buvusių miestų gyventojų priskirti valstybinių arba privačių valstiečių kategorijoms. Miestiečių teises išsaugojo Vilniaus ir apskričių miestų Kauno, Trakų, Šiaulių, Telšių miestiečiai. Ašmenos, Ukmergės, Švenčionių, Vydžių, Raseinių (iki 1803 m.) gyventojai liko seniūnų valdiniais. Tokį miestų pavaldumą įteisino 1798 m. sudaryti arba patvirtinti senieji inventoriai, kuriais nustatytos miestiečių prievolės seniūnui. Šių miestiečių miestietiškumą išsaugojo 1803 m. Senato nutarimas nenaikinti miestietiškos savivaldos ir teisėtvarkos institucijų rotušių. Kita vertus, šių miestiečių teisės dažnai priklausė nuo jų santykių su seniūnais. Ašmenos, Ukmergės, Švenčionių, Vydžių, Raseinių miestiečių teisinis ir socialinis statusas buvo ypatingas visoje Rusijos imperijoje.The present article focuses on the legal and social processes within the burgher estate which began after the Third Partition of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Special attention is paid to the social policies of Russian rule in that period. The research is based on archival evidence and the publications related to the changes under investigation. The purpose of the restriction of the burgher estate by the Russian authorities was an attempt (1) to overturn the reforms of the Four Years Sejm as a result of which Lithuanian town inhabitants became burghers and (2) to organize the social life of Lithuania according to the standards of the Russian empire. The action was implemented only partially. On the one hand, the inhabitants of Lithuanian small towns were attributed to the categories of state and private peasants in 1796-1798. On the other, the inhabitants of some county towns (Ašmena, Ukmergė, Švenčionys, Vydžiai and Raseiniai) became partly dependent on prefects, who, as a rule, were generals of the Empire. At the same time, in contrast to Russian provinces, their rights were restricted only partially. Thus, the inhabitants of these towns belonged to a kind of burgher sub-estate, enjoying limited self-rule and depending on tsarist officials and prefects. Former burghers did not reconcile themselves to the loss of their estate rights and tried to defend them in courts of law. However, only the inhabitants of two former private towns succeeded in that. The inhabitants of the county towns were luckier - they were recognized the rights of the burghers of the Russian Empire at the end of the first quarter of the nineteenth centur