Konstantino Sirvydo žodynai - rankraštinės vokiečių-lietuvių leksikografijos šaltinis. Problemos ir jų sprendimo galimybės

Straipsnio tikslas yra įrodyti, kad Konstantino Sirvydo žodynai - 1642 metais Vilniuje išėjęs „Dictionarium trium linguarum“ (SD3) ir prieš 1620 metus pasirodęs Sirvydo žodynas, mokslinėje literatūroje vadinamas „Promptuarium dictionum Polonicarum Latinarum et Lituanicarum“ (SPr), - buvo rankraštinės Prūsų Lietuvos leksikografijos šaltiniai. Tikslui pasiekti atlikta dalinė tekstologinė anoniminių vokiečių-lietuvių kalbų žodynų „Lexicon Lithuanicum“ (Lex), „Clavis Germanico-Lithvana“ (C), taip pat Jokūbo Brodovskio „Lexicon Germanico-Lithvanicum“ (B) ir Sirvydo žodynų analizė. Rastus sutapimus daugeliu atvejų galima interpretuoti kaip Sirvydo žodynų rankraštiniuose žodynuose pėdsakus, tačiau jie nėra sistemingi, todėl veikiausiai atsiradę ne tiesiogiai, bet per tarpinius žodynus ar žodžių rinkinius, kuriuose buvo naudojama SD ir SPr. Sudarant Lex ir C remtasi hipotetiniu(-iais) tarpiniu(-iais) šaltiniu(- iais), kuris(-ie) veikiausiai susiję su Danieliaus Kleino kūryba. Į Jokūbo Brodovskio ir Pilypo Ruigio žodynus SD pavyzdžiai pateko per bendrą tarpinį šaltinį, kuriame, be SD kalbinės medžiagos, remtasi ir kitais šaltiniais. Kas buvo šio žodyno ar žodžių rinkinio autorius, taip pat kokie Kleino raštų ir neišlikusio tarpinio šaltinio, naudoto Lex ir C, santykiai, iki šiol nėra nustatyta. Sirvydo žodynų, kaip Prūsų Lietuvos rankraštinės leksikografijos šaltinių, nustatymas šiame tyrime nebuvo savitikslis. SD pavyzdžiai nagrinėti norint atskleisti genetinius išlikusių rankraštinių žodynų ir iki šiol nenustatytų hipotetinių šaltinių ryšius. Atpažinus SD medžiagą tirtuose žodynuose buvo patikslinti anksčiau nepaaiškinti ar nepakankamai išaiškinti pavyzdžiai Lex, C ir B. SD galėjo turėti įtakos tam tikrų raidžių vartojimui ir rašybos skirtumams. Dėl naudojimosi SD į Prūsų Lietuvos žodynus pateko Sirvydo naujadarų ir dialektizmų