Johano Hopijaus kalba mirus Abraomui Kulviečiui (1547) - Abraomo Kulviečio biografijos šaltinis

Skelbiama Johano Hopijaus laidotuvių kalba mirus Abraomui Kulviečiui yra ne tik žymaus lietuvių raštijos kūrėjo pašlovinimas, bet ir vienas ankstyviausių Lietuvos Renesanso literatūroje biografistikos kūrinių, rodantis bendraeuropinių kultūrinių tendencijų Lietuvoje plitimą ir jų savitą išraišką. Šaltinį aptarianti publikacija primena Johano Hopijaus ir Abraomo Kulviečio biografijas ir išryškina šaltinio savitumą bei svarbą. 1544 m. Hopijus tapo Karaliaučiaus retorikos profesoriumi, 1549 m. – universiteto rektoriumi, o Kulvietis buvo pirmasis universiteto graikų kalbos profesorius, taip pat dėstė hebrajų kalbą, aiškino psalmes. Johano Hopijaus kalba mirus Abraomui Kulviečiui buvo išspausdinta Karaliaučiuje 1547 m. Kalba parašyta 1546 m. Kulviečio mirties metinių proga. Ši kalba, sukurta protestantiškoje humanistinėje Karaliaučiaus universiteto aplinkoje, išreiškia visų pirma svarbias Renesanso epochos idėjas, šlovina humanistui būdingas savybes ir stengiasi pateikti savotišką Renesanso epochos humanisto idealą, propaguoja protestantizmą, kaip „gryną“ religiją, tačiau griežtai laikosi antikinių retorikos kanonų ir iš esmės atitinka epideiktinės (pagiriamosios) kalbos schemą. Hopijaus laidotuvių kalbos, skirtos Kulviečiui, pabaiga sutampa su šlovinamojo asmens gyvenimo pabaiga. Ji turėjo būti emociškai įtaigi, tam tikslui oratorius pasirenka Kulviečio lūpomis prieš mirtį išsakytą maldą „Tikiu“.The published funeral oration by Johann Hoppius that was delivered after the death of Abraham Kulvietis is not only the glorification of the eminent creator of Lithuanian writings, but also one of the earliest biography pieces in Lithuanian Renaissance literature, which demonstrates the spread of pan-European cultural trends in Lithuania and their distinctive expression. The publication discussing the source recalls biographies of Johann Hoppius and Abraham Kulvietis, and highlights the peculiarity and importance of the source. Hoppius became a professor of rhetoric in Königsberg in 1544 and a university rector in 1549. Kulvietis was the first university professor of the Greek language. He also taught Hebraic and explained psalms. The funeral oration by Johann Hoppius that was delivered after the death of Abraham Kulvietis was printed in Königsberg in 1547. The oration was written in 1546 on the anniversary of Kulvietis’ death. This oration which was created in a Protestant humanistic setting of Königsberg University expresses, first of all, key ideas of the Renaissance epoch, glorifies qualities possessed by a humanist and tries to present a peculiar ideal of a humanist in the Renaissance epoch, promotes Protestantism as a “pure” religion, yet strictly complies with ancient canons of rhetoric and in fact matches the scheme of epideictic (praising) speech. The end of the funeral oration by Hoppius dedicated to Kulvietis coincides with the end of life of the glorified person. It had to be emotionally forceful, and to this end the orator chose the prayer “Credo” that had been said by Kulvietis before his death