State of exception and judicial power

Straipsnio tikslas yra išnagrinėti teisminės valdžios kompetenciją, apibrėžiant ir vertinant valstybėje susidariusią išimtinę padėtį. Čia pateikiami trys išimtinės padėties pavyzdžiai: 1) nepaprastoji padėtis; 2) pereinamoji demokratija ir 3) ekonomikos (finansų) krizė (pirmieji du pavyzdžiai susiję su Europos Žmogaus Teisių Teismo, o trečioji - su Lietuvos Konstitucinio teismo praktika). Autorius siekia apčiuopti teisminės valdžios galių ribas, sprendžiant su išimtine padėtimi susijusius klausimus, kurie tradiciškai priskiriami vykdomosios valdžios diskrecijai. Straipsnyje teigiama, jog teisminės valdžios padėtis šioje srityje labai pasikeitė šiuolaikinėse demokratijose po II Pasaulinio karo. Autorius teigia, jog nors teismas šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje paprastai nekvestionuoja vykdomosios valdžios diskrecijos konstatuoti išimtinės padėties atvejį (pvz., įvesti nepaprastąją padėtį ar konstatuoti ekonominę krizę), tačiau teisminė valdžia pasilieka sau gana plačią diskreciją įvertinti išimtinės padėties proporcingumą. Straipsnyje teigiama, jog absoliučių žmogaus teisių (žmogaus gyvybės apsauga bei kankinimų draudimas) negalima riboti net išimtinės (šiuo atveju - nepaprastosios) padėties atveju. Tuo tarpu, politinės ir socialinės ekonominės teisės išimtinės padėties atveju gali būti ribojamos, tačiau teismas demokratinėje valstybėje pasilieka sau teisę vertinti šių ribojimų proporcingumą (konstitucingumą).Article deals with the concept of the state of exception in judicial reasoning. Two cases from the European Court of Human Rights together with some case law of the Lithuanian Constitutional Court are examined. The author presents three examples of a possible state of exception from particular case law: state of emergency, the concept of transitional democracy and economic crisis. The primary goal of the article is to try to define the boundaries of judicial competence in dealing with the phenomenon of state of exception, which traditionally falls within the competence of executive power. The article argues that the attitude towards this problem in case law has changed a lot during the past couple of decades. Although the court usually does not question the need of Government’s announcement of particular state of exception (e.g. state of emergency or economic crisis), the judiciary has attributed to itself rather large discretion to examine whether a particular "exceptional" measure is proportional. According to the examined case law, so-called "primary" human rights (e.g. one’s right to life, dignity etc.) as opposed to "secondary" rights (eligibility or economic rights) are usually treated as "absolute" rights and may not be infringed upon even during a state of exception. The Ždanoka judgment is here presented, because the vulnerability of the Latvian political system was treated as a certain exception, justifying some deviation from the common standard of safeguard of one’s eligibility rights. The paper also examines recent cases of the Lithuanian Constitutional Court concerning diminished social-economic rights during economic crisis