Reality and fiction in the perspectiveof linguistic existence

Straipsnyje nagrinėjamas tikrovės ir išmonės santykis. Drauge iškeliamas kūrybos fenomenologijos projektas. Pasak autoriaus, tikrovė - mūsų tapsmo aplinka, kurią pripildome savo tikslais, troškimais ir lūkesčiais. Tikrovė ir išmonė sudarančios du įtampos polius, tarp kurių skleidžiasi žmogaus kūryba (kultūra). Kultūrą autorius sieja su egzistenciniu, t. y. savo gyvenimo istorijos, kūrimu. Pabrėžiama, kad gyvenimo istorija analogiška ne dienoraščiui, bet romanui, kur kiekvienas įvykis esti visumos sklaidoje. Egzistencinis romanas gimstąs tam tikroje dvasinėje aplinkoje, kurią jis atnaujinąs įsirašydamas joje. Egzistencinius įvykius autorius vadina fenomenais, kurie, įrašomi į mūsų gyvenimo visumą, kartu kreipia tam tikra linkme įvykių tėkmę. Pasitelkiamos teatro kaip viešos erdvės ir upės kaip kūrybinės tėkmės metaforos. Teigiama, kad mūsų egzistencija skleidžiasi kaip polifoninė dalies ir visumos sąveika. Nagrinėjami įvairūs egzistencinės kūrybos modusai - įtikrovinimas, įdirbimas, įkūnijimas, įdvasinimas - ir jų saitai. Įdirbimas siejamas su privačia namų aplinka, kurioje gimę kūriniai turintys būti patikrinti viešoje miesto erdvėje. Diskutuojama dėl nuomonės, kad svarbiausia tautiškumo lytis - nacionalinė kalba. Teigiama, kad daugiatautė sostapilio aplinka yra geriausia tautos egzistencijos mokykla, ir parodoma, kaip teorinis kūrybos fenomenologijos modelis pasitarnauja interpretuojant istorijos ir kultūros fenomenus.The paper deals with relation between reality and fiction. The project of phenomenology of creation is presented in this context. According to the author, reality is an environment of our becoming. We fill this environment with our objects, desires, and expectations. Reality and fiction make two poles of creative tension. Human creation, i.e. culture is developed between these two poles. The author links culture with existential creation, i.e. with creation of life story. It is stressed that life story is analogous not to a diary but to a novel where every event takes part in the existential whole. An existential novel is born in a particular spiritual environment which is renewed by its inscription into this environment. The author refers to existential events as phenomena which being inscribed into our living whole direct the stream of events. The author uses the metaphors of the theatre as a public space and the river as a creative stream. It is stated that our existence is developed as polyphonic interrelation between a part and the whole. Different mode of existential creation like realization, working, embodiment, spiritualization and their links are analysed. Working is connected with a private domestic environment the created works in which should be proved in a public space of the city. It is discussed on an opinion that the national language is the main modus of nationality. It is stated that a multinational environment of a capitol is the best school of national existence. It is showed that a theoretical model of phenomenology of creation is useful in the interpretation of historical and cultural phenomena