New dialect: the possible scenario of dialectal discourse estimation

Kalbant apie lietuvių tarmėtyrą, viena vertus, reikia pasakyti, kad, nors ir esama tam tikros terminijos įvairovės, plg., tarmė vs dialektas, ar tam tikro terminų vartojimo sąlygiškumo, lietuvių terminija, įvardijanti teritorines atmainas, yra įsigalėjusi ir aiški. Kita vertus, turint omenyje nuolat kintantį kalbos kontinuumo vaizdą, ir lietuvių tarmėtyros metakalba gali (ir turi) būti tikslinama. Taigi šiame straipsnyje yra svarstoma, ar, kalbant apie Lietuvos tarminį diskursą, gali būti pagrįsta socialinio kalbos koncepto — naujojo dialekto — vartosena. Naujojo dialekto kategorijos vartosena straipsnyje grindžiama tyrimo, atlikto rytų aukštaičių anykštėnų Lyduokių bendruomenėje, duomenimis. Iš tyrimo aiškėja, kad, siekiant tiksliau kvalifikuoti tirtosios bendruomenės vyriausiosios ir jauniausiosios kartos kalbinę raišką, galima skirti mažiausiai tris daugiau ar mažiau žymėtuosius kodus: tarminį kalbėjimą (nuosekliai reiškiasi ir skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės, ir skiriamosios anykštėnų ypatybės, ir kitos ypatybės); pusiau tarminį kalbėjimą (būtinai reiškiasi (kad ir nenuosekliai) ir skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės, ir skiriamosios anykštėnų ypatybės, ir kitos ypatybės, tačiau kartu realizuojami ir bendrinės kalbos variantai); naująjį dialektą (nesireiškia nei skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės, nei skiriamosios anykštėnų ypatybės, nenuosekliai reiškiasi kai kurios kitos ypatybės). Esminis naujojo dialekto požymis — išvietinimas, naujojo dialekto vartotojo neįmanoma susieti su regionu. Turint omenyje nuolatinę kalbos kaitą, straipsnyje apibendrinami keli galimi naujojo dialekto kaitos scenarijai: 1) naujasis dialektas → pusiau tarminis kalbėjimas: palaipsniui vartotojas perima skiriamąsias tradicinio dialekto ypatybes, taigi atsiranda galimybė patikslinti kalbėtojo tapatybę, lokalizuoti kalbėtoją tam tikrame regione; 2) naujasis dialektas → bendrinė kalba: palaipsniui vartotojas gali „išvalyti“ variantą nuo tarminių elementų; 3) naujasis dialektas = naujasis dialektas: vartotojo kalba esmingai gali ir nesikeisti, taigi galima formuluoti įžvalgą, kad visada bus naujojo dialekto, nelokalizuoto varianto atstovų[...] In the paper, the employment of the category new dialect is based on the data of the research carried out within the Lyduokiai community, East Highland Anykštėnai dialectal branch. It shows that in order to qualify the language expression of the eldest and youngest generations more exactly at least three more or less marked codes might be distinguished: dialectal discourse, (i.e. when the distinctive East Highland characteristics are obvious as well as distinctive Anykštėnai and other characteristics); semi-dialectal discourse (i.e. when the distinctive East Highland and distinctive Anykštėnai characteristics are expressed although inconsistently as well as other characteristics, but the varieties of the Standard language are also realized) and new dialect (i.e. when the distinctive East Highland characteristics are absent as well as Anykštėnai or other characteristics). The essential feature of a new dialect is its dislocation, since the user of a new dialect cannot be related with a certain territory or region. Having in mind a continuous language alteration, the author offers several possible scenarios of the new dialect alteration: 1) new dialect → semidialectal discourse: the user gradually adopts the distinctive characteristics of traditional dialect, thus the possibility appears to specify the identity of the speaker and localize him/her in a certain region; 2) new dialect → Standard language: the user may gradually "sweep out" the dialectal elements from the spoken variant; 3) new dialect = new dialect: the speaker’s language may not essentially undergo alterations, thus the following insight might be extended – there will always be the representatives of a new dialect, i.e. unlocalized variant of languag