Meaning of life - serving the Lithuanian musical culture

Vargonininkas, dirigentas, pedagogas, kompozitorius ir muzikologas Juozas Žilevičius (1891–1985), bajorų palikuonis, gimęs Plungės valsčiuje, savo muzikinį kelią pradėjo Žemaitijos bažnyčiose. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukęs į Sankt Peterburgą, šiame mieste išgyveno Spalio revoliuciją ir santvarkų virsmą. Tačiau ir tais sunkiais metais stengėsi pasiimti visa, kas geriausia, – konservatorijoje studijavo pas žymius carinės Rusijos muzikus, lankė bolševikų įsteigtus kursus muzikos mokytojams. Jis ypač didžiavosi įgytu laisvojo menininko diplomu, nes 1919 m. baigė ne tik vargonų, bet ir kompozicijos klasę, tapo pirmuoju lietuvių muziku, turinčiu minimalų pedagoginį išsilavinimą. Po vienų darbo metų Vitebsko muzikos mokykloje, kur užsitarnavo profesoriaus vardą, grįžo į Lietuvą. 1929 m. Žilevičius nutarė emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas, kur prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis. Tenai jis tęsė pradėtus darbus, rūpindamasis tautiečių muzikiniu ugdymu ir lietuvybės puoselėjimu. Todėl suprantama, kodėl šiandien jis Amerikoje labiau žinomas nei Lietuvoje. Nors tarpukario metais prezidentas Antanas Smetona jį apdovanojo III laipsnio Gedimino ordinu, tačiau nei tada, nei vėliau Lietuvos muzikos istorijoje jo darbų įvertinimui nebuvo rasta tinkamos vietos. Sovietiniais metais muziko vardas buvo minimas tik prabėgomis. Straipsnyje apžvelgiama įvairiapusė Juozo Žilevičiaus muzikinė veikla Lietuvoje ir JAV, pabrėžiamas jo vaidmuo dedant lietuviško muzikinio gyvenimo pamatus, ugdant tautinį tapatumą ir ypač didelį dėmesį skiriant etninei kultūrai.Juozas Žilevičius (1891–1985) was an outstanding Lithuanian musician who emigrated from Lithuania to the USA in 1929. Therefore today he is better known as an exile artist. In Soviet times it was not advised to discuss his achievements in different fields of music; thus at present, they are scarcely known. This article is an attempt to survey and evaluate Žilevičius merits in musical education, training of the music teachers, organizing concert activities and choral movement, nurturing of the ethnic musical culture and the national identity. Žilevičius has laid foundations for music teaching in Lithuania. He was the initiator and organizer of the song festivals in Lithuania and the US, prepared the first music programs for comprehensive schools, wrote numerous articles about the history of Lithuanian music, published musical journals, and composed the first Lithuanian Symphony, Nonet, and Octet. However, his choral songs were the most popular. Žilevičius thought of himself not as of a composer, but as of a music researcher. Among the greatest merits of Žilevičius, establishing of the Musicological Archives, a significant part of which comprised a collection of Lithuanian folk musical instruments, could be mentioned. After his first archive was destroyed in Lithuania during World War II, he rebuilt it in the US. Ethnomusicological activities of Žilevičius consisted of his research into the Lithuanian folk musical instruments and songs. He was among the pioneer creators and fosterers of the national musical culture both in Lithuania and in exil