Transcendental aspects of dicourse in funeral songs in the Vilnius region

Šiame darbe tyrinėjamos lenkų laidotuvių dainos, kurios šiandien tebėra sudėtinė laidojimo papročių dalis Vilniaus krašte. Du laidotuvių dainų rinkinių rankraščiai, skirtingi savo kilme ir pobūdžiu, analizuojami platesniame kultūriniame kontekste. Aptariamos laidotuvių dainų ypatybės ir funkcijos laidotuvių ceremonijoje. Laidotuvių dainos pasižymi tam tikru komunikacijos pobūdžiu, dialogu tarp gyvųjų, šventųjų ir mirusiųjų. Įdomus tokio dialogo aspektas, kad žinutės siuntėjas šiose dainose yra miręs žmogus. Tokia ypatybė gali būti kilusi iš barokinio „theatrum funebris“, kuriame buvo pabrėžiamas mirusiojo paslaptingas dalyvavimas laidotuvių apeigose. Mirusiųjų monologai atlieka keletą funkcijų. Atsidūrę anapusybėje mirusieji įgyja kompetencijų mokyti gyvenimo. Jie taip pat išreiškia išganymo ir susitikimo su giminaičiais pomirtiniame gyvenime viltį. Dramatišką įtampą šiose dainose sustiprina žinia, kad mirusysis yra tarpiniame lygmenyje – skaistykloje. Skaistykla skatina atgailą ir maldas už mirusiojo vėlę. Dievo, šventųjų, Jėzaus ir Marijos prašoma malonės. Rūpestis skaistykloje kenčiančia siela yra vyraujanti tema daugelyje katalikiškų ritualų ir praktikų; jis suteikia struktūrą ir turinį daugumai tekstų, dainų ir maldų, orientuojančių gyvųjų sąmonę į transcendencinę plotmę. Jis taip pat atlieka reikšmingą vaidmenį kuriant transcendentinės bendruomenės jausmą, siejantį gyvuosius ir mirusius.The study examines Polish funeral songs which are currently an integral part of the funeral customs in Vilnius Region. Two manuscript collections of funeral songs, which differ in their origin and nature, are analysed in a wider cultural context. The features of funeral songs and their functions in the funeral ceremony are discussed. Funeral songs could be characterised by a certain communication aspect; they serve as a dialogue between the living, the saint and the dead. An interesting aspect of this dialogue is that the communicator of the message in these songs is a dead person. This feature could have originated from the Baroque “theatrum funebris”, which emphasised the mysterious participation of the dead person in the funeral ceremony. The monologues of the dead perform several functions. The dead, when they move to the beyond, acquire competences to teach life. In this way, they express the hope of salvation and meeting with relatives in the afterlife. Dramatic tension in these songs is enhanced by the message that the dead person is at the intermediate level, i.e. purgatory. It induces repentance and prayers for the soul of the dead. God, the Saints, Jesus and Virgin Mary are asked for mercy. Concern with the soul suffering in the purgatory is the dominating theme in many Catholic rituals and practices; it provides structure and content for most texts, songs and prayers which orient the consciousness of the living to the transcendental plane. It also performs a significant role in the creation of the feeling of a transcendental community, which connects the living and the dead