Balys Sruoga ir Levas Karsavinas: dramaturgo ir filosofo dialogai

Straipsnyje analizuojami intelektiniai Balio Sruogos ir Levo Karsavino draugystės aspektai. Autorė siekia parodyti, kad nepaisant paplitusios nuomonės, jog rašytoją ir rusų literatūros tyrinėtoją B. Sruogą labiausiai domino filosofiniai ir istoriniai L. Karsavino tyrinėjimai, vis dėlto svarbus abiejų mokslininkų diskusijų objektas buvo ir teatras, dramaturgija ir šokis. Teigiama, kad L. Karsavinas asmeniškai konsultavo B. Sruogą, rašiusį istorines dramas. Autorė atskleidžia, kad šias konsultacijas teikė žmogus, gerai išmanęs teatro specifiką: išnagrinėjusi L. Karsavino kūrybą bei kultūrinę veiklą, autorė teigia, kad jo straipsnis „Apie aktorių ir teatrą“ rodo L. Karsaviną ne tik teoriškai nagrinėjusi meną, bet ir besidomėjusį Lietuvos meninio gyvenimo realijomis. Autorė atskleidžia, kad B. Sruoga savo straipsniuose cituodavo L. Karsaviną, reikalaudavo, jog teatro seminarą pasirinkę studentai lankytų L. Karsavino paskaitas. Išnagrinėjusi abiejų mokslininkų veiklas, jų gyvenimo peripetijas, autorė prieina prie išvados, kad nors tuometinėje spaudoje buvo aktyviai diskutuojama apie įvairias lietuviško teatro problemas, tačiau tos diskusijos dažnai būdavo provincialios, išreikšdavo kraštutines nacionalistines neprofesionalių meno kritikų pažiūras. Autorė teigia, kad B. Sruoga, kuris labai stengėsi sukurti profesionalų lietuvišką teatrą, susibičiuliavęs su L. Karsavinu, įgijo intelektiškai lygiavertį kolegą, supratusį jo ketinimus ir palaikiusį jo novatoriškas idėjasThe article analyses intellectual aspects of friendship between Balys Sruoga and Lev Karsavin. The author seeks to show that despite the widespread opinion that writer and Russian literature researcher B. Sruoga was mostly interested in philosophical and historical research of L. Karsavin, nevertheless an important object of discussion of both scholars was both theatre, dramaturgy and dance. It is stated that L. Karsavin personally advised B. Sruoga who was writing historical dramas. The author reveals that this advice was given by a person well-versed in theatre specifics: having analysed L. Karsavin’s works and cultural activities, the author claims that his article “About an Actor and a Theatre” shows that L. Karsavin was dealing with art not only theoretically, but that he was also interested in realities of artistic life of Lithuania. The author reveals that B. Sruoga was quoting L. Karsavin in his articles, required students who selected the theatre seminar to attend lectures delivered by L. Karsavin. Having analysed activities of both scholars, their twists and turns of life, the author comes to the conclusion that despite the active discussion of various problems of Lithuanian theatre in the press of those times, however, these discussion were often provincial, expressing extreme nationalist views of non-professional art critics. The author states that B. Sruoga who was very much trying to create a professional Lithuanian theatre, became friends with L. Karsavin, acquired an intellectually equivalent colleague who understood his intentions and supported his innovative idea