Polish society efforts to immortalize remembrance of prominent figures in Vilnius at the end of 19th - beginning of the 20th century

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kada Vilnius ir didžioji Lietuvos dalis priklausė carinei Rusijai, tiek rusų valdžia, tiek patriotiškai nusiteikusi lenkų visuomenė daug dėmesio skyrė iškilių asmenybių įamžinimui. Paminklų ir paminklinių lentų atidengimas turėjo tada ne tik kultūrinį, bet ir politinį aspektą. Rusų valdžios iniciatyva 1898 m. Vilniuje priešais generalgubernatoriaus rūmus pastatytas generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, o 1904 m. – Rusijos imperatorienės Jekaterinos II paminklai. Pastatyti pačioje Vilniaus širdyje šitie paminklai turėjo parodyti Rusijos galybę ir jos viešpatavimo buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse amžinumą. Lenkų visuomenės pastangomis Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje be rusų valdžios žinios ir leidimo buvo pastatyti įžymių lenkų poetų Adomo Mickevičiaus (1899 m.), Antano Edvardo Odyneco (1901 m.), Vladislovo Sirokomlės (1908 m.) paminklai. Ta pati tendencija išliko Pirmojo pasaulinio karo metais. Sunkiomis vokiečių okupacijos sąlygomis Vilniuje pastatytas Trijų Kryžių paminklas, kryžius ant sukilėlių kapo Pilies kalne, atidengta Šv. Jono bažnyčioje sukilėlių vado Tado Kosciuškos paminklinė lenta. Šitie paminklai liudijo apie pavergto krašto gyventojų prisirišimą prie savo gimtosios kultūros ir kartu išreiškė jų politinius lūkesčius – nusimesti pavergėjų jungą ir išsikovoti nepriklausomybęAt the end of the 19th – beginning of the 20th century when Vilnius and the larger part of Lithuania belonged to the tsarist Russia, the Russian authorities and the patriotic Polish society paid much attention to immortalize prominent figures. Erection of monuments and unveiling of memorial plaques had both cultural and political aspects. On the initiative of the ruling Russian authorities in 1898 in Vilnius, in front of the Governor General palace a monument to the Governor General Michail Muravjov was erected and in 1904 – a monument to the Russian Empress Catherine II. Built in the very heart of Vilnius these monuments were supposed to demonstrate the might of Russia and its everlasting domination in the lands of the former Grand Duchy of Lithuania. By the efforts of the Polish society in Vilnius' St. John's church, without Russian authorities' knowledge and permission, monuments to the outstanding Polish poets Adam Mickiewicz (1898), Antoni Edward Odyniec (1901) and Vladislaw Syrokomla (1908) were erected. In difficult circumstances during the World War I the Three Crosses memorial and a cross on the grave of rebels on Pilies Mountain were built, a memorial plaque to the leader of rebels Tadeusz Kosciuszko in St. John's church unveiled. These monuments witnessed the attachment of the enslaved country citizens to their native culture and at the same time expressed their political aspirations – to throw off the conquerors' yoke and to gain independenc