[Making Russians : meaning and practice of russification in Lithuania and Belarus after 1863]

Darius Staliūnas, analizuodamas rusifikacijos procesus Lietuvoje ir Baltarusijoje po 1863 m., į problemą sugebėjo pažvelgti nauju kampu. Viena vertus, tokio pobūdžio tyrimas pirmas Lietuvos istoriografijoje, antra vertus, tai ir ne paprastas Vakarų istorikams įprastų metodų pritaikymas vietos medžiagai. Pasak Staliūno, XIX amžiuje Rusų valdžios mėginimai konsoliduoti imperiją tais ar kitais specialiais metodais tautinių mažumų atžvilgiu nebūtinai reiškia nerusų tautų asimiliavimą ir rusifikavimą. Autorius carinės tautinės politikos lietuvių atžvilgiu kontekste išskiria asimiliacijos ir integracijos sąvokas ir teigia, kad imperijos vakarų gubernijos buvo integruojamos politiniu, o ne etnokultūriniu lygiu. Skirtingai nuo tradicinio požiūrio (Vytautas Merkys, Antanas Tyla), Staliūnas siūlo rusifikavimo politiką analizuoti ne tik pagal tos politikos įgyvendinimo Lietuvoje rezultatus bei pasekmes, bet ir pagal tai, kokiomis idėjomis ir kokiais tikslais vadovavosi tie, kas tą carinę politiką vykdė. Kitais žodžiais, Staliūnas kelia klausimą, ar galima rusifikavimu vadinti veiksmus, jei šie tikslingai ir sąmoningai nekėlė vietos gyventojų rusifikavimo tikslų. Staliūno knygoje apie carinę nacionalinę politiką lietuvių atžvilgiu XIX a. antrojoje pusėje formuluojama nauja paradigma. Mes visi, įskaitant knygos autorių, privalome peržiūrėti „žinomas tiesas“ ir į iškylančius klausimus ieškoti naujų atsakymų.When analysing the processes of Russification in Lithuania and Belarus after 1863, Darius Staliūnas views the problem from a new angle. On the one hand, such a research is first in Lithuanian historiography; on the other hand, it is not a simple application of methods, which are common to Western historians, with regard to local material. According to Staliūnas, the attempts of Russian authorities to consolidate the Empire in the 19th c. by certain special methods with respect to ethnic minorities do not necessarily imply assimilation or Russification of non-Russian nations. In the context of Tsar national policy with regard to Lithuanians, the author points out the notions of assimilation and integration and states that the western guberniyas of the Empire were integrated on the political rather than ethnocultural level. Differently from the traditional approach (Vytautas Merkys, Antanas Tyla), Staliūnas proposes to analyse the Russification policy not only according to the results and consequences of implementing that policy in Lithuania, but also according to the ideas and aims followed by those who pursued Tsar policy. In other words, Staliūnas asks whether Russification could be described as actions, if these have no purposeful and intentional aims to Russify local people. Staliūnas’ book about the Tsar national policy with regard to Lithuanians in the second half of the 19th c. formulates a new paradigm. We all, including the author of the book, must revise “known truths” and search for new answers to emerging questions