Pagrindiniai mediacijos bruožai ir vystymosi kryptys Lietuvoje

Šiame straipsnyje analizuojama mediacijos kaip alternatyvaus civilinių ginčų sprendimo būdo specifika bei nustatomas mediacijos vaidmuo Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje ir ieškoma platesnių šio ginčų sprendimo būdo taikymo perspektyvų. Mediacija tai vienas iš pirminių neformalių alternatyvių ginčų sprendimo būdų, kurio metu šalims derybų būdu ginčą išspręsti padeda neturintis galios priimti įpareigojančio ginčo šalis sprendimo neutralus trečiasis asmuo ir kurio pagrindinis tikslas yra taikiai išspręsti ginčą bei tarp šalių atkurti socialinę taiką. Dėl mediacijos neformalumo ir lankstumo, mediacijos būdu sprendžiant ginčus pasiekiama ypač gerų beveik visų civilinių teisinių santykių rezultatų. Iki Taikinamojo tarpininkavimo civiliniuose ginčuose įstatymo priėmimo Lietuvos Respublikoje mediacijai praktiškai nebuvo skiriama dėmesio. 2008 m. priėmus minėtą įstatymą buvo sudarytas pagrindas sprendžiant civilinius ginčus taikyti mediaciją, kadangi įstatymas įtvirtino mediacijos apibrėžimą, nustatė pagrindinius reikalavimus mediacijos procesui, apibrėžė reikalavimus mediatoriaus nešališkumui, proceso konfidencialumui ir kitus. Taikinamojo tarpininkavimo procese teisininkai turi galimybę veikti kaip ginčo šalių atstovai arba patys verstis mediatoriaus praktika. Atsižvelgiant į tai, kad mediacijos procese daugeliu atvejų privalo asmeniškai dalyvauti šalys, sprendžiant ginčą mediacijos pagalba, šalių atstovai turi padėti mediatoriui koordinuoti procesą, sekti jo eigą, stebint ar nėra pažeidžiamos ginamojo asmens teisės arba kiti teisėti interesai. Mediacijos procese teisininkai taip pat privalo teikti konsultacijas atstovaujamai šaliai dėl teisinių pasekmių, priėmus abipusiai priimtinus sprendimus. Daugelyje valstybių mediatoriais dirba teisininkai, tačiau yra susiduriama su tokios kryžminės praktikos keliamomis grėsmėmis. Atsižvelgiant į tai Taikinamojo tarpininkavimo civiliniuose ginčuose įstatyme yra įtvirtinta ir kitų valstybių teisinėse sistemose įprasta nuostata, draudžianti mediatoriams būti arbitrais, teisėjais arba atstovais tuose pačiuose ginčuose, kuriuose vykdė arba vykdo taikinamąjį tarpininkavimą. Mediacija turi dvejopą galimą poveikį teisininkų praktikai. Viena vertus, plačiai taikant šį alternatyvaus ginčų sprendimo metodą kyla grėsmė teisininkų statusui visuomenėje ir jų finansiniai gerovei. Kita vertus, mediacija gali būti įvardyta kaip nauja galimybė konkurencingoje teisės paslaugų sferoje teisininkams teikti savo kaip mediatorių paslaugas.In this article the main features and development trends of mediation as an alternative dispute resolution method are analyzed in the legal environment of the Republic of Lithuania. Mediation is analyzed as one of the primary informal alternative dispute resolution processes during which the third neutral, which is not authorized to take a decision during negotiations, helps the parties solve their dispute and the main aim of this process is the peaceful resolution of the dispute and the renewal of social peace between parties. In order to create favourable legal environment for the implementation of mediation process, it is necessary to consolidate the main requirements for the mediation process: requirements for confidentiality, responsibility of mediators, legal power of conciliatory agreements, etc. In this article the legal regulation of mediation in the Republic of Lithuania is described as well. In a mediation process lawyers have an opportunity to perform two roles: as legal representatives of the parties to a dispute and as mediators. In this article a brief analysis of the main trends in the performance of lawyers in a mediation process is presented. According to the duplex character of mediation, probable threats of this ADR method for lawyer’s practice are indicated