Lithuanians in the north of Belarus

Straipsnyje aptariama etninių žemių senbuvių lietuvių padėtis dabartinėje Vitebsko srityje, Breslaujos-Apso-Vidžių apylinkėse. Lietuvių kalba šiaurės rytuose pradėjo nykti XVIII a., žlungant Lietuvos valstybei. Rytinių lietuvių nutautinimo etapai susiję su tų žemių okupacija: Rusijos (1795-1918), Lenkijos (1920-1939), vėl Rusijos (su Baltarusija nuo 1944 m.). Po 1863 m. sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvybę naikino lenkiškos orientacijos kunigai ir Rusijos administracija. Po spaudos draudimo panaikinimo 1906-1915 m. Breslaujos regiono lietuviai organizavo lietuviškus darželius, pradines mokyklas, pamaldas gimtąja kalba: kvietėsi mokytojus, kunigus, platino lietuvišką spaudą. Apse veikė šv. Kazimiero draugijos ir kitų lietuviškų draugijų skyriai, mokykla ir skaityklos. Lietuvių jaunimas kaimuose rengė lietuviškus vaidinimus, vakarus. 1925-1936 m. Breslaujos apylinkėse lietuviškumą palaikė Šv. Kazimiero, „Ryto“ draugijos, kurios organizavo jaunimo vakarus, padėjo atidaryti lietuviškus darželius, pradines mokyklas, skaityklas. 1936 m. uždarytos visos lietuviškos mokyklos. Lenkų kalba buvo „prestižinė“, lietuvių – namų, neoficialaus bendravimo, iš dalies – bažnyčios. Sąlygos dar pablogėjo 1939 m., okupavus Sovietų Sąjungai. Breslaujos parapijoje XX a. pradžioje lietuviškai dar kalbėjo apie 4000 žmonių. Pagal 1970 m. Sovietų Sąjungos gyventojų surašymus, visame Breslaujos rajone gyveno tik 202, 1979 m. – 137 lietuviai. Prieš 100 metų Vitebsko srityje atsikūrusios lietuviškos mokyklos, bažnyčios, organizacijos iki šiol neturi savo patalpų ir negali pakankamai veikti.The article describes the old residents (ethnic) Lithuanians living in the present-day region of Vitebsk (Belarus). Their history started about the 5th century when the Lithuanian language separated from the Latvian and other languages of eastern Balts. During the times of Mindaugas, the King of Lithuania, and later there were the boundaries of ethnic Lithuanian lands that according to the border of 1920 between Ikaznė (district of Breslauja) and Druja became the most distant to the east. The article pays the greatest attention to the question how under unfavourable conditions to preserve there the oldest indo-European culture. according to the opinion of the society, here and in Gervėčiai and Pelesa as well it is necessary to have a Lithuanian culture and education centre (Lithuanian home) in which the Lithuanian schools and Breslauja region Lithuanian community "Rytas" could carry out their activities. Only in such a way there could be really stopped the denationalization of the last Lithuanians and their grandchildren, and their Motherland could pay debt to them for having preserved up till now the language of their forefathers. Methods of the research: analysis of historical, cultural, sociological and linguistic sources, gathering and interpreting of new data and prognosis of the situation