Institucinės kliūtys įgyvendinant darnaus vystymosi politiką (Lietuvos atvejo analizė)

Pastaraisiais dešimtmečiais darnaus vystymosi problematika užėmė svarbią vietą valstybių ir tarptautinės politikos darbotvarkėje. Šiame straipsnyje analizuojama, kaip darnaus vystymosi terminas įgijo dabartinę reikšmę ir kaip jis darnaus vystymosi politiką sieja su darnaus vystymosi konceptualiaisiais teiginiais. Pabrėžiama, kad tarp šių dviejų darnaus vystymosi aspektų esama tam tikrų prieštaravimų. Šiuo metu Jungtinių Tautų Organizacija vaidina pagrindinį vaidmenį apibrėžiant ir formuojant darnaus vystymosi politiką, tačiau konkrečių jos priemonių įgyvendinimas išlieka suverenių valstybių valioje. Šį institucinį trūkumą padidina valstybių valdžios vidaus institucinė sąranga. Šis teiginys grindžiamas Lietuvos atvejo analize. Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos ir valstybės ilgalaikės raidos strategijų sąsajų analizė parodė, kad valstybės mastu vienos darnaus vystymosi politikos nėra. O remiantis Konstitucija sukurta institucinė sąranga nesudaro prielaidų tinkamai ją formuoti. Sprendžiant šią problemą svarbu suprasti, kad šalių suverenitetas negali tapti kliūtimi įgyvendinant darnaus vystymosi politiką. Autoriaus siūloma darnaus vystymosi politikos įgyvendinimo alternatyva galėtų įšspręsti esamus prieštaravimus. Siūloma deinstitucionalizuoti darnaus vystymosi politiką tarptautiniu lygmeniu ir taikant deramo viešojo administravimo principus šalyje formuoti darnaus vystymosi politiką „iš apačios į viršų".Over recent decades the discourse of sustainable development has loomed large in the agendas of national and international policies alike. This article analyzes the history of the term and its conceptual underpinnings to find that there are fundamental contradictions concerning the present mechanism of implementation of the policy concerned. At present policy is formulated on an international level with the United Nations at the fore. However, the implementation is the responsibility of the nation states. In the process their sovereignty is not challenged and no mechanism of accountability exists. This is worsened by the absence of an institutional framework within nation states to implement such policies. This is demonstrated by the analysis of the Lithuanian Constitution and the Long Term Development Strategy of the State. However, there are good historical reasons for the current international setup. The idea of a single all-integrating global policy is going against the very spirit of the concept of sustainable development, thereby making the policy itself "unsustainable", if not unfeasible. The author suggests an alternative approach to implementing a policy of sustainable development by changing the principle of how it is formed. Rather than formulating and attempting to implement a policy from "top down", the policies should be formed in as low level of policy as possible, by deinstitutionalizing and moving the discourse of sustainable development from the realm of politics to the realm scientific debate and by promoting good governance. In the end it is the sum of decisions made on the local and even individual level which makes our lifestyle sustainable or not and these decisions must be informed rather than coerced