Mirtis egzistencinės fenomenologijos perspektyvoje

Straipsnyje nagrinėjama mirties ir etikos sąsajos egzistencinės fenomenologijos ir fenomenologinės istorikos perspektyvose. M. Heideggerio būties myriop koncepcijai priešstatoma Ricoeuro gimumo bei užmaršties ir Levino etikos pirmumo ontologijos atžvilgiu sampratos. Didžioji straipsnio tezė: gyvenimas kaip įgyvendinamas egzistencinis projektas yra mirties suskliautimas. Mažosios tezės: 1) „mirtis“ yra demarkacijos kriterijus (ribos žymuo) tarp egzistencinės (ontologinės) ir eidetinės fenomenologijos; 2) „mirties“ tam tikras suskliautimas, iškylantis kaip plėtojamos technē ton bion interpretacija, žymi etines prieigas, kurios atveria ontologinio ir etinio regionų sąlytį. Teigiama, kad etikos ir ontologijos regionai susiliečia poetinėje kalboje kaip egzistencinės kūrybos lytyje vaizdijant istorinį sambūvįThe article deals with the interconnection between death and ethics in the perspectives of existential phenomenology and phenomenological historics. The M. Heidegger's conception of being-towards-death has been contrasted with the Ricoeur's conceptions of birth and forgiveness, as well as with Levinas' ethical priority regarding ontology. The major thesis of the article is the following: the life as an existential project under implementation is bracketing of the death. The minor theses are the following: 1) "death" is a criterion of demarcation (border stone) between existential (ontological) and eidetic phenomenology; 2) a certain "death's" bracketing emerging as an interpretation of technē ton bion being to develope signifies the ethical approach, which opens the contiguity of ontological and ethical regions. According to the author, the ethical and ontological regions have been contiguous in the poetical language as in a form of existential creation by imagining historical co-existenc