Double-edged story

Jono Biliūno apsakymas Laimės žiburys (1905) gali būti skaitomas ne tik kaip alegorija, bet ir kaip paraboliškas pasakojimas, kuriame esama gana komplikuoto tezės ir ją pateikiančio pasakojimo atitikimo. Laimė ir kančia, džiaugsmas ir liūdesys, mirtis ir gyvenimas yra nuolatos greta šioje laimės pasiekimo istorijoje. „Laimės žiburio“ žanrinė paantraštė „Pasaka“ nurodo autorinę interpretaciją, bent kiek ironišką autoriaus požiūrį į papasakotą laimės istoriją. Biliūno tekste mėginama pavaizduoti laimės būseną ir nusakyti, kas yra laimė. Išsivadavimas iš aistrų yra suvokiamas kaip būtinas laimės komponentas. Individas turįs pasiaukoti visuotiniam gėriui. Laimė pasiekiama tik tada, kai laimės žiburio kalną padengia aukos. Pasiekęs vertės objektą subjektas išnyksta. Su juo siejama teigiama sankcija – laimės pasklidimas po šalį. Vis dėlto žmonės vėliau ir gedi kritusių drąsuolių, ir džiaugiasi pasiekta laime. Herojai sudievinami, šlovinami kaip naujos, laimingos visuomenės programos lėmėjai. Jų šlovinimo rituale esama religinio momento. Perrašomas krikščioniškasis kankinių motyvas pasakojant naujųjų pasišventėlių istoriją – tai buvo plačiai paplitę tautinio atgimimo literatūroje. Pats kompetencijos įgijimas „Laimės žiburyje“ pateikiamas taip hiperboliškai, kad situacija tampa paradoksali. Laimės kalnui prilygsta nelaimėlių kūnų kalnas. Laimės bus tiek, kiek bus kančios. Idealui pasiekti reikia daug aukų. Tokia prometėjizmo samprata kertasi su dostojevskišku vaiko ašaros vertės suvokimu. Tad tezinis Biliūno pasakojimas nėra paprastas pasakojamasis „exemplum“.The story The Beacon o f Happiness ("Laimės žiburys") by Jonas Biliūnas (1905) can be read not only as an allegory but also as a parabolic story containing a rather complicated thesis and the story that reveals it. Happiness and suffering, joy and sadness, death and life are always adjacent in this story o f striving for happiness. The generic subtitle of "Laimės žiburys" says that this is a fairy tale, which specifies the author's interpretation, the author's somewhat ironic attitude towards the story of happiness he narrates. Thesis narration by Biliūnas is not an ordinary narrative exemplum that recognizes no doubt