Public opinion about educational reform : what has changed during the 20 years

Siekiant išanalizuoti galimas kintančios visuomenės nuomonės apie švietimo reformą priežastis, buvo atlikta dokumentų bei mokslinės literatūros analizė. Ieškant atsakymo į tyrimo klausimą, apžvelgiami istoriniai Lietuvos švietimo reformos etapai. Pirmasis pasirengimo reformai ir praktinio jos įgyvendinimo dešimtmetis (1988-1997 m.) – tai išsivadavimo iš sovietinės sistemos ir jos palikimo demontavimo dešimtmetis. Antrajame švietimo reformos etape gerokai didesnis dėmesys skiriamas ekonominiam ir finansiniam švietimo aspektams. Tyrimas išryškino, kad visuomenės nepasitenkinimą dabartine Lietuvos švietimo būkle lemia daugelis veiksnių. Kai kurie veiksniai yra mūsų pačių neveiksmingos švietimo politikos rezultatas. Tai nepatenkinamas švietimo, ypač aukštojo mokslo, finansavimas; nevykę reformų bandymai atskiruose švietimo segmentuose; nepakankamai veiksminga švietimo vadyba ir per menkas dėmesys visuomenės nuomonei. Kiti veiksniai yra globalaus pobūdžio ir vargu ar galima jiems turėti bent kiek didesnės įtakos. Tai universalaus pobūdžio, visose pokomunistinėse šalyse pastebimas „reformų nuovargis”; būtinybė paisyti vis gausėjančių tarptautinių, pirmiausia europinių, švietimo kriterijų; raginimai siekti didesnio švietimo finansinio veiksmingumo, neišvengiamai vedantis prie nepopuliarioms lėšoms taupyti skirtų reformų; aukštojo mokslo tapimas masiniu ir rinkos santykių įsigalėjimas; sparčiai švietimo srityje besiplėtojantis tarptautinis bendradarbiavimas, dėl kurio poveikio šalies švietimo laimėjimai vis dažniau lyginami su ekonomiškai labiau išsivysčiusiomis šalimis ir t.t.Twenty years have passed since the start of educational reform in Lithuania. The concept of the National school, written in 1988, made the basis for the creation of the new system of education. For more than a decade Lithuanian educational reform was considered as one of the most successful reform examples. However, now the situation has changed. According to the recent opinion poles, conducted in September 2008, education ranked sixth among the most trusted social institutions. So what has happened? What stopped such rapid and promising development of Lithuanian education? The paper presents an analysis of the reasons for the public discontent. In general we conclude that many factors determine the discontent with the current state of Lithuanian education. Some factors result from our own ineffective educational policy. For example, insufficient funding of education, especially tertiary education; unsuccessful reform efforts in certain segments of education; ineffective management and ignorance of the public opinion. Other factors are global and we can hardly influence them. So is there any objective reason to worry? Lithuanian education does not experience crisis and is not in a state of a collapse. Growing dissatisfaction could have been predicted beforehand. This kind of reaction was inevitable when educational reforms started to deal with redistribution of resources. So one can say that dissatisfaction with reform was "programmed". On the other hand, the increasing warning signs should make educational policymakers worry and take immediate steps to improve the current situation