Žemaitė's feminism

Straipsnyje iš feministinių idėjų perspektyvos apariama Žemaitės kūryba. Rašytojos kūriniuose regima interpretuojama feministinė prielaida, kad biologija lemia lytį (sex), o kultūra – giminę (gender), t. y. moteris elgiasi kaip moteris ne tik dėl prigimtinių savybių, bet ir dėl kultūros įteigto moteriškumo modelio. Žemaitės moterų paveikslai paryškina ir ardo patriarchalinės kultūros formuotą tylios, nuolankios moters standartą. Žemaitės prozoje esama akivaizdžių, tiesioginių feminizmo ataudų. Apsakymas „Kieno galia, to ir valia“ (1903) formuoja užuominą apie patriarchatą kaip teksto regio – valdžią. Žemaitė biografiniame kontekste – simbolinė figūra amžiaus pradžios Vilniuje, aktyvi organizuoto moterų judėjimo dalyvė, pirmoji lietuvė feministė Amerikoje. Žemaitė kaip prozos kūrinių autorė parašė klasikinį feministinį mąstymą artikuliuojančių tekstų (apsakymai „Kieno galia, to ir valia“, „Mieste“, „Ponas Zigmantas“, „Klampynė“ ir kt.), pateikė originalią ironišką biblinio moters archetipo interpretaciją („Ieva“). Įtaigiausi moters priespaudos vaizdai Žemaitės prozoje neturi kovingo optimizmo, kuris būdingas Žemaitei kaip visuomenės veikėjai ir moterų teises ginusiai publicistei. Varijuodama feministinį tylinčios / nutildytos moters topą, apsakymų „Marti“, „Neturėjo geros motinos“ autorė darnos ir prasmės šeimoje nesatį interpretuoja kaip filosofinio blogio aspektą; neįmanomos egzistencinės laimės vaizdai formuoja metafizinės negalimybės nuorodą. Kontrastinga apsakymo „Sutkai“ šeimos situacija, moters savimonę konstruojanti santykio su vyru išsipildymo principu.The biography of Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė – Žemaitė (1845–1921), one of the greatest Lithuanian Realists, has got a broad accent of feminist activity. Some short stories written by Žemaitė express feminist ideas with publicistic pathos (In Town, "Mieste", 1905, Mister Zigmantas, "Ponas Zigmantas", and others). In her short story Eve ("Ieva") Žemaitė presents an interesting ironic interpretation of the biblical archetype. Žemaitė's best literary visions of women's infelicity varies the topos of a quiet/silent/silenced woman and interestingly imply some gap between feminist ideology and literary meaning. In the short stories The Daughter-in-Law ("Marti", 1896), They Didn't Have a Good Mother ("Neturėjo geros motinos", 1895) the reason of misfortunes seems to be deeper than just women being oppressed by men in the patriarchal society. The patriarchal oppression of women is constructed as a metonymy of the philosophical evil. The short story Sutkai (1897) may be interpreted as a literary vision of a feminine utopia: woman's identity here is defined rather as wholeness than "otherness"