Lietuvos kariuomenės organizaciją reglamentuojantys dokumentai 1717-1775 m.

Dalinių struktūrą ir vidinę organizaciją nustatė reguliaminai ir tradicijos. Lietuvoje kariuomenės reguliaminai buvo naudojami tik Svetimšalių autoramento daliniuose, Tautiniame autoramente buvo vadovaujamasi tradicijomis. Lietuvos kariniai daliniai, palyginti su Lenkijos, buvo mažesni ir turėjo mažiau porcijų, taigi galimybės priartinti juos prie to meto karybos standartų buvo mažesnės. Lietuvos kariuomenės dalinių organizacijos lyginimas su Saksonijos ir Rusijos kariuomenėmis rodo, kokiomis sudėtingomis sąlygomis jie, įsprausti į siaurus 1717 m. etato rėmus, turėjo veikti. LDK kariuomenės regimentai savo dydžiu atitiko 2-3 kaimynų kariuomenės kuopas. Tik du Lietuvos kariuomenės daliniai – pėstininkų gvardijos regimentas ir dragūnų leibregimentas atitiko minimalius Saksonijos kariuomenės reikalavimus (juose karininkai daugiausia iš Saksonijos ir kitų Vokietijos kraštų). LDK kariuomenės reguliaminų analizė rodo, kad Lietuvos kariuomenė nereagavo į karybos madų pasikeitimus Saksonijos ir kitose kariuomenėse. Reguliaminai buvo keičiami tik pradėjus vadovauti naujiems etmonams. Gvardijos daliniai, kurių šefai buvo patys valdovai, jautė didelę jų ir, Saksų dinastijos atveju, Saksonijos kariuomenės įtaką. Du totorių pulkai, 1733-1763 metais tarnavę Augusto III tarnyboje, buvo įtraukti į Vidurio Europos karinius įvykius, gerai užsirekomendavo ir tokiu būdu išlaikė aukštą kovingumo ir kitų kariniams daliniams reikalingų privalumų lygį. 1764-1768 metų reformos turėjo labai nedidelę įtaką kariuomenės finansavimui ir jokios įtakos neturėjo kariuomenės dalinių organizacijai. Reguliaminai nebuvo pajėgūs išspręsti XVIII a. krašto gynybos nei pačios kariuomenės problemų, tačiau nustatė dalinių gyvenimo ir gaunamų algų paskirstymui reikalingus rėmus ir formas.The structure and internal organisation of units was established by regulations and traditions. The Regulations of the Lithuanian Armed Forces were used only in the units of paid foreigners, whereas traditions were followed in the units of paid nationals. Lithuanian military units, compared to Polish ones, were smaller and had fewer portions, thus the possibilities of making them closer to the contemporary military standards were smaller. The comparison of the organisation of the units of Lithuanian Armed Forces to the Saxon or Russian Armed Forces shows under what complex conditions they had to act when being thrust into the narrow manning framework of 1717. The regiments of the Armed Forces of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) corresponded to two to three companies of neighbouring armed forces in their size. Only two units of the Lithuanian Armed Forces – the regiment of infantry guard and dragoon leibregiment – met the minimum requirements of the Saxon Armed Forces. The analysis of the regulations of the GDL Armed Forces shows that they did not react to the changes of military trends in Saxony and other armed forces. The regulations were changed only with the change of hetmans. Two Tartar regiments that served in the service of Augustus III in 1733–1763 were involved in the military events of Central Europe, earned a good repute, thus retaining a high level of combativity and other necessary qualities. The reforms of 1764–1768 had a very minor influence on the financing of armed forces and no influence on the organisation of military units. The regulations were not able to help solve the 18th c. problems of national defence and the armed forces; however, they established the framework for the operation of units and distribution of wages