Spread of Christianity in Semigallia from the 13th century till the beginning of the 16th century

Straipsnyje yra analizuojamas krikščionybės plitimas istoriniame Žiemgalos regione XIII – XVI a. pradžioje remiantis archeologijos, istorijos, numizmatikos ir menotyros duomenimis. Išanalizuota medžiaga bei negausūs XIII a. rašytiniai šaltiniai leidžia teigti, jog Žiemgaloje krikščionybė plito nuo XIII a. antrojo ketvirčio, o XVI – XVII a. krikščionybės plitimo procesai jau ėjo į pabaigą. Kristianizacijos procesas buvo ypatingai susijęs su Kryžiaus žygiais. Šiaurinėje Žiemgalos dalyje kristianizacija prasidėjo anksčiau ir vyko intensyviau, o pietinėje jos dalyje – ji prasidėjo vėliau ir vyko lėčiau. Tokį kristianizacijos proceso netolygumą lėmė Žiemgalos XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje įvykęs padalinimas į dvi dalis, t.y. į Livonijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Krikščionybės plitimo ir Kryžiaus žygių pasėkoje Žiemgaloje iš Rygos XIII a. paplito kryželio pakabučiai, kaklo vėriniai, įvairios žiedinės segės ir kt. Nuo XVI a. staigus senkapių skaičiaus padidėjimas yra siejamas su krikščionybės plitimo sąlygotais laidosenos pokyčiais. Kai kurie XIII – XIV a. dirbiniai rodo Žiemgaloje egzistavus religijų sinkretizmą, nes šie dirbiniai ilgą laiko tarpą buvo naudojami tiek kaip pagoniški, tiek kaip krikščioniški simboliai.In the 11 th-13th centuries the territories in which the Baits and Finno-Ugrians lived remained as "pagan islands" in Christian Europe. The crusades were closely connected with the spread of Christianity in the 13th and 14th centuries. Semigallians and also the other tribes of the Baits faced the Christianity at the similar time - in the end of the 12th century and the 13th century. The written sources and archaeological finds (cross shaped pendants, etc.) of the 13th-14th centuries would show that Christianity started to spread in Eastern Semigallia in 1219- 1220 and in whole Semigallia in 1250-1272. The crosses were mostly found in Eastern Semigallia, and the data of the written sources allow us to say that in the 13th century the spread of Christianity was stronger in Eastern than in Northern Semigallia, and Christianization most probably did not touch the southern lands of Semigallians. It is rather difficult to investigate the spread of Christianity in the 14th-16th centuries as we lack data of archaeological and especially written sources. The archaeological data (burial grounds, changes in burial customs, and spread of pendants, brooches, necklaces, coins, etc.) show that Christianity became stronger and stronger in Northern Semigallia in the 14th-15th centuries and in the 16th century also in Southern Semigallia. The sudden increase in burial grounds is connected with burial changes that were influenced by the spread of Christianity in Semigallia as the alternative burial was changed by the skeletal one. This explains the settling of the region in a very short period of time - 25-50 years. Archaeological, numismatic and art criticism material and few written sources of the 13th century enable us to say that Christianity also spread in Semigallia beginning with the middle of the second quarter of the 13th century, and in the 16th-17th centuries these processes were drawing to a close