Folklore data as means of verification of the ancient written sources.

Straipsnio objektas – Martyno Mažvydo paminėtos mitinės būtybės, vienas kitas Luko Davido užfiksuotas tekstas, rusų Ipatijaus metraštyje bei Jono Malalos chronografo vertime į rusų kalbą, Motiejaus Strijkovskio kronikoje, Jono Lasickio kūrinyje esantys teiginiai apie dievus / deives "Andai", "Andaevi", "Ausca", "Bezlea", "Breksta", "Lada", "Deveriks", "Šluotražis", "Tawals", arklių ir kiškių dievus, kuriuos dabartiniai tyrinėtojai taip pat laiko dievais / dievybėmis. Darbo tikslas – pamėginti nustatyti kelių raštijoje ir tyrinėtojų dievais / dievybėmis vadinamų personažų ar objektų prigimtį, įvertinti tekstų patikimumą. Straipsnio autorė daro tokias išvadas. Pirma, beveik visos lietuvio M. Mažvydo minimos mitinės būtybės dažnai vaizduojamos ir XIX–XX a. lietuvių sakmėse; "deivės" vietoj laumių minimos areale, kuris sutampa su kalbininkų spėjama M. Mažvydo gimtine. Prūsams artimo L. Davido užrašyti tekstai taip pat turi analogijų lietuvininkų bei lietuvių folkloro rinkiniuose. Antra, kadangi M. Mažvydas nepaminėjo jokio pagoniško dievo, o L. Davidas – tik vieną Puškaitį, J. Lasickio XVI a. užfiksuotas netrumpas pagoniškų dievų sąrašas atrodo įtartinai ir turi būti vertinamas kritiškai. Trečia, deivių ar dievų vardais laikomi "lada", "tabalai" tėra apeiginėse dainose minimi žodžiai, o "šluotražis" – magijoje naudojamas objektas; jie nelaikytini teonimais. Ketvirta, būtina toliau tirti, ar "gabjauja" negalėjo būti apeigos, atliekamos pradedant javų kūlimą / javų pėdų džiovinimą jaujose, pavadinimas. Penkta, rusų metraščio fragmento kontekste žodžiai "janda" ir "andaj" interpretuotini veikiau kaip į lietuvišką žodį "angis" panašūs keiksmažodžiai; "deveriks" gali būti interpretuojSpecial attention is paid in the article to the fact that mythical names mentioned by a Lithuanian Martynas Mažvydas and by Lucas David, who was originally close to Prussians, are vastly different from those listed by Jan Lasicki in his extensive list of pagan deities, although even his material does include things that should be considered authentic. The name of the goddess Lada was derived from the refrain of the wedding songs of the Eastern Slavs lado (from lad 'spouse, dear' and 'agreement, engagement'). Along with lado, the refrain also contains did ('old man'). Certain ritual objects called 'old ones' by the Slavs are also supplied, serving as symbols of fecundity, fertility and the future wedding. The agreement used to be sealed by shaking hands. These facts support the interpretation of a folksong fragment recorded by Simonas Daukantas. By dragging a log and singing Tabalai, tai tai tai, Judink, seni, kaulus. Up up up, Sumušk rankom delnus ('...You old man, move your bones... shake your hands') the young men were seeking successful marriage for themselves as well as wishing it to others. Arguments supporting the statement by Eduard Volter that refrain lado has its counterpart in the refrain of the Latvian folksongs Iīgo are also presented. On the basis of semantical analysis of the fragment from Hypatius Chronicle describing the emotional state of the Lithuanian warriors, it is asserted that rather than mentioning the gods' names, the warriors were cursing (the curse being similar to the Lithuanian word angis 'snake') and calling for dievo rykštė 'the god's punishment'. Data from the legends depicting the seniors of the socially organized animals (e.g. lords of the snakes and horses, or certain distinctive hares) is presented; this information is compared to the names mentioned in the written sources god of horses and god of hares. It is reasonable to assume that it is seniors of the animals that have been mentioned here, which could have been formerly called gods of these animals. On the basis of knowledge that in Russian charms help was requested from the personified dawn and twilight, a hypothesis is raised that goddesses allegedly listed by the written sources, such as Ausca, Brekszta, Bezlca could also have been personifications of the periods of the day and night