Anti-museum as a processual memory: avant-garde case of Alytus

Straipsnyje aptariami muziejaus sampratos kaitos ypatumai, pradedant muziejų profesionalizacijos procesais XIX a. pabaigoje ir baigiant muziejų emancipacija, įgavusią pagreitį XX a. 7-ojo dešimtmečio antroje pusėje, nuo to laiko vis intensyvėjančia ir patiriančia įvairių transformacijų. Muziejaus sąvoka vis dažniau negatyvia prasme siejama su įvairiausiomis galios, mentalinio išnaudojimo apraiškomis. Vienas iš meno muziejaus diskurso lūžių arba emancipacijos taškų siejamas su 1989-1991 m. sociokultūrinėmis revoliucijomis Vidurio ir Rytų Europoje, griuvus socialistiniams ir komunistiniams režimams. Vis dėlto postsovietinių (muziejų) diskursų demokratizacija iš dalies sutampa su vakarietiškomis tendencijomis, todėl būtina atsižvelgti į daugybę lokalių sociopolitinių, socioistorinių, sociokultūrinių veiksnių. Tai būdinga ir Lietuvai, kurios šiuolaikinio meno genezės ir tariamai naujo muziejų diskurso, įkūnijamo NDG institucijoje, sąveika gana problemiška ir prieštaringa. Tam tikrose genezės stadijose šis institucinis kontekstas tapo autoritariškas, atkartodamas alterso-vietinius istorinio diskurso formavimo modelius. Kaip hipotetinė atsvara tokiai muziejaus sampratai pateikiamas Alytaus avangardizmo pavyzdys. Tai dvi dešimtis metų trunkanti antiinstitucinę įvairių veiksmų visuma, kurią galima suprasti kaip radikaliai antimuziejinę nuostatą ir tuo pačiu kaip įdomią procesualaus įmuziejinimo praktiką.Paper discusses briefly the main notion of museum in XIX and XX centuries and concentrates on the cycles of radical changes (emancipation processes) of museum and institution notions in the sixties and seventies. The years of 1989-1991 mark a new decisive turning-point in contemporary museology and institutional criticism history. It was crucial for many countries of the Middle and East Europe, including Lithuania. However, changing processes have some specific features in these areas. In some cases the institutional changes were not as deep as we might have expected. Therefore, the article defines museum theory by deconstructing the notion of authenticity and discussing issues of framing in Lithuanian context In this context the article notes the crucial role of avant-garde artists (after 1991) have been playing in the deconstruction of the post-Soviet cultural mentality and in the (apparent) development of new museum theory. With the help of the case of avant-garde movement in Alytus the article shows an example of the specific practice of institutional criticism as radical rethinking of local and global notions of museum. The movement in Alytus explores the importance of specific anti-museum or processual cultural anarchy strategies for increasing the dynamics of socio-cultural memory generating the new concept of museum in a paradoxical way