Vytautas Kubilius as a reviewer of poetry

Straipsnyje aptariamos Vytauto Kubiliaus recenzijos, skirtos poezijos rinkiniams. Jų genezė (ar buvo užsakytos, ar kritikas pats pasirinko recenzuojamus autorius; kiek jose jaučiama sovietinio redaktoriaus ranka ir pan.) nežinoma. Daroma išvada, kad Kubilius recenzavo būtent tuos poetus, kurie jam buvo svarbūs, nes autentiškai gilinosi į egzistencines ar pilietines problemas. Kritiškesnis Kubilius buvo 6-ajame dešimtmetyje, vėlesnės recenzijos panašesnės į eseistinius recenzuojamų poetų portretus. Jie dažniausiai pradedami bendresnėmis visuomenės gyvenimo problemomis, toliau ilgais vaizdingais periodais pristatomas poetas, o recenzija baigiama beveik aforistine užsklanda. Manytina, kad recenzijų apie savo meto poeziją kalba šiandien atrodo pernelyg išgražinta ir daugiažodė, kur kas įdomesnės dabar tos, kuriose kritikas dalykiškai analizuoja vertimus ar literatūros istorijai priklausančius tekstus. Vis dėlto, nepaisant pasikeitusios kritikos retorikos, Kubiliaus estetiniai vertinimai ir šiandien atrodo esą teisingi.The paper examines Vytautas Kubilius’ reviews of collections of poetry. Though their genesis is unknown (whether he was asked to review certain works or chose the books himself; to what extent the interference of Soviet editors manifested itself, etc.), the depth of his analysis and typical existential and civil aspects allow us to assume that Kubilius wrote about the poets that seemed to him significant. The reviews written in the 1950’s were more critical; later texts show more resemblance to essay-like portraits. Kubilius usually begins with broader social matters, then develops long picturesque descriptions to present a poet, and concludes almost phoristically. The language of the reviews on his contemporaries appears too pictorial and wordy today; the texts about literary translations or classics are more matter-offact. Despite the changed stylistics of literary criticism, Kubilius’ aesthetical evaluations remain reliabl