Several features of fairy-tales as phenomenon

Straipsnio objektas – pasaka. Aptariama pasakos sampratų įvairovė, mokslinės bei taikomosios pasakų klasifikacijos.Etnokultūros aspektu pasaka yra viena iš etnokultūrinių vertybių, kurioje sukauptas praeities kartų patyrimas. Literatūrologiniu požiūriu pasaka yra specifinis liaudies kūrybos žanras, kuriam būdingas įvairaus lygio fantastikos ir tikrovės santykis, tam tikri kompoziciniai elementai.Pirmąją mokslinę pasakų klasifikaciją 1873 m. pasiūlė A. Afanasjevas. Vėliau specifinę mokslinę, plačiai taikomą pasakų motyvų klasifikavimo sistemą sukonstravo suomis A. Aarne, papildė folkloristas S. Thompson‘as. Rusų folkloristas V. Propas pateikė morfologinę pasakų klasifikaciją, pagal kurią svarbu žinoti, kas yra pasakos personažai, ką ir kaip jie veikia. Personažų veiksmai šioje klasifikacijoje vadinami funkcijomis. Sudarant lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogą remtasi tiek ankstesnių klasifikacijų patirtimi, tiek unikalia B. Kerbelytės tekstų analizės ir aprašymo metodika, pagrįsta pasakų struktūra ir semantika.Atkreipiamas dėmesys, kad mokslinės pasakų klasifikacijos realizuoja teorinius folkloristikos uždavinius, tačiau skirtingiems praktiniams tikslams siekti tokių klasifikacijų nepakanka. Specifinę didaktinę pasakų klasifikaciją pasiūlė rusas N. Bibko. Jis rekomenduoja pradinėse klasėse skaitomas pasakas grupuoti atsižvelgiant į fantazijos ir tikrovės santykį. Praktiniais tikslais pasakos grupuojamos ne tik ugdymo sumetimais, bet ir psichologinės terapijos tikslais. Šiuo požiūriu skiriamos didaktinės, meditacinės, psichokorekcinės ir psichoterapinės pasakos.The article focuses on the phenomenon of fairy tales. The variety of fairy tales as well as the scientific and applied classifications thereof are discussed. Ethno-culturally, fairy tale is one of the ethno-cultural values – a collection of experiences of past generations. Literary studies define fairy tale is a specific genre of creation marked with various interactions between fantasy and reality. The first scientific classification of fairy tales was offered by A. Afanasjev. The later scientific classification of motives of fairy tales was developed by a Finnish folklorist A. Aarne and supplemented by a folklorist S. Thompson. The Russian folklorist Vladimir Propp developed a morphological classification of folktales, according to which, it is necessary to establish the characters of a folktale and what and how they act. Pursuant to this classification, characters’ actions are referred to as functions. When compiling the catalogue of Lithuanian folk narratives, the previous experience in classifications as well as the unique methodology for text analysis and description based on the structure and semantics of folktales and developed by B. Kerbelytė was used. It should be noted that scientific classifications of folktales implement theoretical tasks of folklore studies; however, they are not sufficient enough when one wants to achieve various practical goals. A specific didactic classification of folktales was offered by N. Bibko. He offers to group fairy tales read by primary pupils with regard to the fantasy-reality interaction. For practical aims, fairy tales are grouped not only with regard to education, but also for the aims of psychological therapy. In this respect, folk tales are classified into didactic, meditative, psycho-correctional and psychotherapeutic