research into traditional knowledge

Straipsnyje tyrinėjama tradicijos sąvoka ir jos šiuolaikinė kaita. Darbe siekiama atskleisti, kaip keičiantis istorinio laiko ir istoriškumo sampratai kinta ir tradicijos sąvoka, o drauge su ja – suvokimas to, ką ir kaip reikia matyti, saugoti ir tirti kaip tradiciją. Tradicijos kaip statiškos kultūros charakteristiką palaipsniui keitė tradicijos kaip proceso sąvoka. Prie šio pokyčio prisidėjo fenomenologinės krypties istorijos filosofija, kurioje vartojama laiko gylio metafora. Fenomenologija atskleidžia, kad laiko gelmės patirtys yra intersubjektyvios – laikas suvokiamas ne kaip tuščia forma, bet kaip žmonių bendrija – taigi kaip tradicija, suteikianti tapatybės kriterijus. Pasakojimas yra svarbi tradicijos perdavimo ir perėmimo paradigma. Pasakojimas yra savo gyvenamojo pasaulio vientisumo formavimas, taip pat intersubjektyvios terpės sukūrimas ar atkūrimas. Pasakojimas nėra tik bendruomeniškumo paaiškinimas; pasakojimas yra bendruomeniškumo konstravimas, artikuliavimas. Bendruomeniškumas yra procesas, o ne statiškas arba nekintančią struktūrą turintis darinys. Pasakojimo kitimas, jo nuolatinis revizavimas yra vis naujai atliekamas tos grupės bendrumo įprasminimas. Tad keista, kad etnografai siekia užrašyti tik tuos pasakojimus, kurie bendruomeninę tapatybę steigė ar koregavo prieš šimtmetį, bet nesidomi tais, kurie revizuoja dabar gyvenančių žmonių tapatinimosi su jų socialine aplinka būdus. Kaip tik todėl tradicijos neįmanoma kaupti ir sisteminti kaip objektyvios nustatytų rūšių informacijos. Net jei tokią informaciją įmanoma išgauti, atrasti, surinkti – darant vien tik tai, pasimeta svarbesni dalykai.The article analyses the concept of tradition and its contemporary change. The paper seeks to reveal the way the concept of tradition changes with the concept of historical time and historicity changing along with the perception of the way tradition should be seen, preserved and researched. The concept of tradition as a static characteristic of culture was gradually transforming into the concept of tradition as a process. This transformation was significantly influenced by the phenomenological philosophy of history, which uses the metaphor of the depth of time. Phenomenology reveals that the experience of abyss of time is intersubjective – time is perceived not as an empty form, but as a community of people, therefore, as a tradition providing criteria for identity. The narrative is an important paradigm of transferring and adopting tradition. The narrative is the formation of the integrity of one’s world and creation and restoration of the intersubjective environment. The narrative is not a mere clarification of sociality – it is a process of construction and articulation of sociality. Sociality is a process. It is not a static combination or a combination with an invariable structure. Changes in the narrative and continuous revisions of it are newly given senses to the community of the group. Therefore, it is strange that ethnographers seek to put down only those narratives, which established and revised community’s identity, but show no interest in those, which revise the identification of contemporary people with their social environment. That is why it is impossible to accumulate and systemise tradition as types of objective information. Even if such information is possible to obtain, discover, collect, the most important aspects are lost