Pilietinės visuomenės iššukiai kuriant Baltijos regioną.

Šiame straipsnyje nagrinėjama nevyriausybinių organizacijų kūrimo ir plėtros tendencijos skirtingose Baltijos šalyse: Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Aptariami pagrindiniai pilietinės visuomenės politiniai bruožai ir jų vaidmuo Baltijos šalių demokratiniuose procesuose taikant kolektyvinių veiksmų teoriją. Taip pat straipsnyje tiriama nevyriausybinių organizacijų aplinka Baltijos šalių regione, pateikiama pilietinės visuomenės plėtros galimybių istorinė apžvalga bei analizuojama pritaikant regionų kūrimo ir P. Joenniemi modelių teorijas. Nagrinėjant pilietinės visuomenės plėtros tendencijas ir jų įtaką Baltijos šalių regionui pasirenkamas 1991-2006 m. laikotarpis, kuris skirstomas į smulkesnius periodus. Taip suskirsčius geriau atlikti objektyvų vertinimą ir susisteminti daugiau statistinių duomenų, leidžiančių išsamiau analizuoti pilietinės visuomenės dalyvavimo tendencijas ir atkreipti dėmesį į tuos faktorius, kurie lėmė pilietinės visuomenės keitimąsi per pastaruosius dešimtmečius: politinę aplinką; reformas; vertybių kaitą ir kt. Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados, leidžiančios daryti prielaidą, kad pilietinė visuomenė Baltijos šalyse yra progresyvi, tačiau jaučiama internacionalizavimo ir motyvacinės sistemos plėtros stoka.This article addresses the question of how the emergence and development of NGOs differ in respect to their environmental form in different Baltic states. Attempting to do this, the research looks at three important aspects related to third sector building and performance in the Baltic States. Firstly, the article describes the main political features and roles of the civil society in the development of democracy by using collective action theory. Secondly, it analyzes the conditions for the emergence of NGOs in contemporary Baltic countries, while involving the theory of region building and theory of P. Joenniemi about the emergence of NGOs. The article considers a few periods: before 1991 and after till 2006, while dividing it into four periods before 1991, and 1991-1997, 1998-2003, 2004-2006. The following helps to identify the peculiarities more objectively and assess broader results of participation while adapting collective action theory. As a result, the article assumes that the development of civil society is progressive, but not sufficient in the context of international issues and public motivation