Mykolas Biržiška in the struggles for our capital

Straipsnis skirtas vienai ryškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių Mykolui Biržiškai aptarti. Pagrindinis dėmesys skiriamas vienai iš daugybės jo veiklos sričių – kovai dėl Vilniaus, dėl lietuvių teisės į savo istorinę sostinę. M. Biržiška užaugo lenkiškoje žemaičių bajorų šeimoje ir net iki 20 metų nekalbėjo lietuviškai. Susipratęs esąs lietuvis, XIX a. pabaigoje pradėjo veiklą nukreiptą prieš carinę valdžią. 1905 m. revoliucijos metais darbavosi Vilniuje ir suprato jo svarbą tautiniam lietuvių judėjimui ir kokią grėsmę sostinei kėlė lenkai. Bolševikams, o vėliau lenkams šeimininkaujant Vilniuje, buvo Lietuvos įgaliotiniu mieste. Biržiška, nepaisydamas pavojų ir sunkumų, Vilniuje plėtojo visuomeninę ir kultūrinę veiklą: vadovavo Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui, buvo lietuvių progimnazijos direktorius, redagavo ir leido laikraščius, rengė vadovėlius. 1922 m. Želigovskio buvo ištremtas į nepriklausomą Lietuvą, kur atsidėjo kultūrinei ir agitacinei veiklai, teikė moralinę ir materialinę pagalbą Vilniuje gyvenantiems lietuviams. 1931 m. lankėsi JAV, kur išeivijos lietuviams plačiai pristatė Vilniaus problemą. Biržiška ieškojo sąjungininkų tarp žydų, baltarusių, ukrainiečių, kurie taip pat patyrė lenkų priespaudą. Kovoti už Vilnių ragino taikiai, palaikė gerus santykius su daugeliu lenkų mokslininkų, visuomenės veikėjų, niekada neragino keršyti lenkams už jų valdžios daromas skriaudas tautiečiams Vilniuje. Paskutinis ir labai svarbus Biržiškos darbas buvo Vilniaus Stepono Batoro universiteto pertvarkymas į lietuvišką ir vadovavimas jam 1940-1943 m.This article is intended for the discussion on one of the most famous personalities in the interwar Lithuania, i.e. Mykolas Biržiška. Focus is on one of many fields of his activities, i.e. fight for Vilnius and Lithuanian right to their historical capital. M. Biržiška was born in Polish family of Žemaičiai noblemen and even being 20 years of age he still was not talking Lithuanian. Understanding his Lithuanian origin, in the end of the XIX century he began to work against tsarist government. During the revolution, in 1905 he was working in Vilnius, and had understood its importance to national Lithuanian movement and danger presented to the capital by Polish. When Bolsheviks and then Polish were playing host in Vilnius, he was a Lithuanian representative of this city. Ignoring danger and difficulties, in Vilnius Biržiška was developing public and cultural activities: was working as a head of the Temporary Committee of Vilnius Lithuanians, was the headmaster of Lithuanian pro-gymnasium, was editing and publishing newspapers, and was also preparing textbooks. In 1922 Želigovskis had exiled him to independent Lithuania, where he had committed himself to cultural and agitation activities, and was providing moral and material support to Lithuanians living in Vilnius. In 1931 he had visited the USA, where he familiarized emigrated Lithuanians with issues of Vilnius. Biržiška was looking for associates among Jews, Belarusians and Ukrainian, also experiencing Polish oppression. He was urging others to fight for Vilnius peacefully, had maintained good relationships with many Polish scientists and public activists, and never had urged others to revenge upon Polish government for harm to countrymen in Vilnius. The last and very significant work of Biržiška was the redevelopment of Vilnius’ Steponas Batoras University to Lithuanian university and its management in 1940-1943