Application of legal principles in health care regulation

Straipsnyje nagrinėjama teisės principų taikymo norminant sveikatos priežiūros sritį probleminiai aspektai. Ši sritis pasižymi veržlia evoliucija ir kartu socialinių santykių kompleksiškumu. Iki medicinos mokslų proveržio pastarojo amžiaus viduryje medikų veikla su nedidelėmis išimtimis buvo reguliuojama doentologinėmis normomis. Sveikatos priežiūrai tapus ekonomine paslaugų sfera, kilo būtinybė šią sritį reguliuoti teisės normomis. Tačiau sveikatos priežiūros srityje, taip pat kaip ir kitose srityse, teisės normos negali atsirasti ex tabula rasa, bet tik neperžengiant esminių principų, sudarančių pačią teisę, ribų. Šiuo metu sveikatos teisės doktrinoje nėra vieningai sutariama dėl pagrindinių principų, kuriais vadovaujantis būtų norminama ši sritis. Straipsnyje plačiau nagrinėjami tie principai, dėl kurių turinio ir taikymo hierarchijos labiausiai nesutariama. Tai žmogaus orumo, žmogaus kūno integralumo ir neliečiamumo, autonomijos bei solidarumo principai. Kadangi šioje srityje teisės paskirtis yra, taikant logines procedūras, jei ne pašalinti, tai bent sušvelninti kylančius prieštaravimus, ji visų pirma turėtų remtis principais ir atitinkama jų interpretacija, kurie atsekami konstitucinėse vertybėse, pačiame teisės audinyje ir teisės tradicijoje.The article deals with problematic aspects concerning application of legal principles in the field of health care regulation. This field distinguishes itself in its dynamic evolution and complexity of social relationships. Until the breakthrough of achievements in biomedical sciences in mid last century, health care was primarily regulated by deontological norms. With the transition of health care to the field of mere economic activities, a legislative intervention became necessary. However, legal norms in healthcare, like in other fields, should be generated within a framework of fundamental principles and not ex tabula rasa. Contemporary health law doctrine lacks consensus on the guiding principles of health care legislation. The article examines the most discussed principles in terms of their content and hierarchy such as human dignity, integrity and inviolability of human body, personal autonomy and solidarity. Since the purpose of law is to resolve or at least to mitigate arising controversies with the help of logical procedures, law should be based on the principles and their respective interpretation which are found in constitutional values, fabric of law and legal traditions. The interpretation of the principle of human dignity and the principle of integrity and inviolability of human body appears to be considerably influenced by subjective perception of human dignity which originates from common law tradition and philosophy. Common law principle of personal autonomy has gained wide recognition as a guiding principle of health law, though it is irrelevant in numerous fields of health care. An over-estimation of personal autonomy as a guiding principle and a substitution of the ontological conception of human dignity for liberal-subjective one appear to contribute to fragmentation of the fabric of law. The pure European legal principle of solidarity could be seen as an effective remedy to equilibrate the excessive interpretations of liberal legal conceptions in health care