Complement clauses in Mikalojus Daukša’s 1595 Catechism

Senųjų lietuviškų raštų lyginimas su dabartine bendrine kalba rodo įvykusius esminius sudėtinių prijungiamųjų sakinių sandaros pokyčius. Šiame straipsnyje nagrinėjami dviejų 1595 m. konvoliutu išleistų Mikalojaus Daukšos veikalų - "Katekizmo" ir "Trumpo būdo pasisakymo nuodėmių" aiškinamieji sakiniai4. Skirtingai nei dabartinėje bendrinėje kalboje, juose vartojami jungtukai idant, jog ir jei(g(u)), kuriais Daukšos jungiami ir aplinkybiniai šalutiniai sakiniai. Dabartinėje bendrinėje kalboje vyraujantis aiškinamųjų sakinių jungtukas kad Daukšos vartojamas tik laiko ir jiems artimuose priežasties bei sąlygos sakiniuose. Skirtingai negu dabartinėje bendrinėje kalboje, kur aiškinamieji sakiniai jungiami asemantiniu jungtuku kad (ir jo stilistiniu variantu jog), Daukša atitinkamuose sakiniuose vartoja jungtukus idant, jog, ir jei(g(u)). Pirmaisiais dviem šalutinis aiškinamasis sakinys pradedamas maždaug vienodai dažnai, jungtukas jei(g(u)) šiuose sakiniuose pavartojamas gerokai rečiau. Tie patys jungtukai sieja ir aplinkybinių tikslo, priežasties, padarinio bei sąlygos sudėtinių sakinių dalis. Pagal modalumo tipą sakiniai su jungtuku idant ryškiai skiriasi nuo sakinių su jog ir jei(g(u)): pirmiesiems būdingas deontinis, o pastariesiems - episteminis modalumas. Daukšos aiškinamųjų sakinių jungtukai parenkami pagal semantinį santykį su predikatu: tikslo arba padarinio santykiai perteikiami jungtuku idant, priežasties santykiai . jungtuku jog, rečiau . jeigu. Pastarieji jungtukai skiriasi ne tiek atliekamų funkcijų, kiek faktyvumo atžvilgiu.This article deals with the complex sentences containing complement clauses in M. Daukša's Katekizmas as well as in his Trumpas būdas pasisakymo nuodėmių (1595). Attention is paid to the syntactic structure of these sentences and to the semantic relations between clauses. They are compared with the corresponding sentence models in Modern Standard Lithuanian. The conclusion is advanced that Daukša's language had no complementisers proper, in the sense of semantically empty markers of embedding. Instead, we find subordinators reflecting different types of semantic relationship between complement and main predicate; similar types of semantic relationship are reflected in adverbial clauses introduced by the same subordinators