Mečislovas Reinys comme pédagogue

Apibūdinant Mečislovą Reinį kaip pedagogą bei švietėją, taip pat matoma tam tikra skirtybių dermė, apimanti įvairiašakę arkivyskupo veiklą: 1) visuomeninį švietėjišką darbą, 2) teologinių ir neteologinių dalykų (psichologijos, logikos, sociologijos ir pedagogikos) dėstymą įvairių tipų mokyklose (kunigų seminarijoje, lietuvių gimnazijoje, pedagoginiuose kursuose, Kauno universitete), 3) intensyvų darbą ateitininkų ir pavasarininkų organizacijoje ir 4) aktyvų dalyvavimą tuometinėje pedagoginėje spaudoje („Lietuvos mokykloje“, „Židinyje“, „Logose“, „Naujojoje vaidilutėje“ ir kt.), kur paskelbė nemažai tam metui aktualių idėjų. Tarp pedagoginių idėjų, kurias kėlė arkivyskupas M. Reinys ir kurios tebėra aktualios ir dabartiniam pedagogui, pirmiausia vertėtų aktualizuoti jo mintis apie pedagoginį darbą arba mokytojavimą. Todėl pagrindinis šio straipsnio tikslas – paanalizuoti M. Reinio požiūrį: 1) į pedagoginio darbo uždavinius ir turinį; 2) į vaiko sielą ir jos pažinimo bei ugdymo būdus ir priemones; 3) į mokyklos bei pedagogo vaidmenį auklėjimo procese. Keldamas šiuos klausimus, M. Reinys pabrėžė du svarbiausius dalykus: vaiką kaip mokinį ir mokytoją kaip auklėtoją. Čia jis iškėlė kertinę ugdymo funkciją – auklėjimą. Nuolat pabrėždamas, kad būtina vaiko psichiką pažinti, taisyti bei ugdyti, M. Reinys skatino pedagogus nuodugniau suvokti vaiko charakterį ir jo tipologiją. Jis nurodė ir jaunimo tobulinimo dėsnius, principus, susijusius su žmogaus prigimtimi, gamta, Dievo apreiškimu.In describing Mečislovas Reinys as a teacher and educator, a certain harmony of differences can also be observed which encompass the the Archbishop’s various activities: 1) work in public education, 2) the teaching of theological and non-theological subjects (psychology, logic, sociology and pedagogy) at various types of schools (the theological seminary, the Lithuanian gymnasium, at teaching courses, and at the University of Kaunas), 3) intensive work with the Ateitininkai and Pavasarininkai Catholic youth organisations, and 4) active participation in educational publications (Lietuvos mokykla, Židinys, Logos, Naujoji vaidilutė, etc.), where he published a number of ideas that were pertinent at the time. Of the pedagogical ideas that Archbishop Reinys brought up and which are still relevant to teachers today, his thoughts on pedagogy and teaching are first and foremost worth actualising. The main objective of this article is therefore to analyse Reinys’ standpoint on: 1) the tasks and content of pedagogy; 2) the child’s soul and ways and means for the cognition and development thereof, and 3) the role of the school and the teacher in the educational process. In raising these questions, Reinys emphasized two key things: the child as a pupil and the teacher as an educator. Here he raised the fundamental function of instruction - education. Continuously stressing the need to recognize, correct and develop the child’s psyche, Reinys encouraged teachers to more deeply apprehend the child’s character and typology thereof. He also specified the laws and principles of youth development related to nature, human nature, and God’s revelation