Globalizacija, nacionalinė kultūra ir tapatumas

Straipsnyje užsibrėžiamas tikslas aptarti pagrindinius globalizacijos iššūkius Lietuvos tautinei kultūrai bei atremti viešojoje ir akademinėje erdvėje egzistuojančią nacionalinio tapatumo apologetiką, moralizuojančio pobūdžio globalizacijos kritiką. Straipsnyje aptariama privačių transnacionalinių kompanijų įtaka nacionalinės valstybės autonomijai, naujų informacijos technologijų bei telekomunikacijų plėtros įtaka nacionalinei kultūrai bei tautiniams gyvenimo stiliams, nagrinėjama kultūrinės globalizacijos samprata. Prieinama išvados, kad nė viena šiuolaikinė kultūra per pastaruosius dešimtmečius netapo kelių kultūrų hibridu, todėl vargu ar pagrįstais galima laikyti apokaliptinius samprotavimus apie lietuvių kultūros savitumo nunykimą globalizacijos sąlygomis. Teigiama, kad daugeliu atvejų tokiuose svarstymuose tebėra gyva XIX a. pabaigos ideologinė atgimimo programa, kuri laisvo tautos būvio sąlygomis artima anachronizmui, turinčiam mažai ką bendra su šiandieninio tautinio tapatumo problemomis. Bandymai įtvirtinti esencialistinę tapatumo, kaip antlaikiško, stabilaus, nekintančio reiškinio, sampratą laikomi ne tik nepagrįstais, bet ir žalingais, kliudančiais neišvengiamiems tapatumo atsinaujinimo procesams nūdienos pasaulyje, kur daugėja tarpkultūrinių įtakų ir sąveikų. Teigiama, kad sąveikos su kitomis kultūromis ne tik demoralizuoja ar žlugdo, bet ir didina savos kultūros atsparumą bei stiprina tapatumo poreikį.The article aims at discussing the challenges of globalization to the national culture of Lithuania and counterbalancing the apologetics of the national identity, existing in the public and academic environment and the moralizing critics of the globalization. The article discusses the influence of the private transnational companies on the autonomy of the national state, the influence of the development of the new information technologies and telecommunications on the national culture and the national lifestyle and examines the concept of cultural globalization. The conclusion is drawn that during the later decades no modern culture became a hybrid of several cultures therefore the apocalyptic speculations on the disappearance of a peculiar Lithuanian culture in the globalized environment cannot possibly be considered well-grounded. It is stated that in most cases such speculations contain the elements of the ideological programme of the resurrection of the end of the 19th century, which, in the environment of the free existence of the nation is close to anachronism, which has little in common with the problems of the present-day national identity. The attempts to consolidate the essentialist concept of identity as a super-time and stable phenomenon are considered not only unsubstantiated, but also harmful and hindering the inevitable processes of renewal of the identity in the modern world, in which the amount of intercultural ideas and interrelations is increasing. It is stated that the relations with other cultures not only demoralize, but also increase the resistance of the own culture and strengthen the need for identity