Fragmented identity

Šiame straipsnyje analizuojami tokie Lietuvos teatro scenoje pastatyti lietuvių ir užsienio autorių dramos tekstai, kuriuose išryškėja novatoriška dramos personažo samprata, atitinkanti fragmentuotos asmens tapatybės idėją: Sigito Parulskio PS. Byla O.K., Bernard-Marie Koltėso Roberto Zucco ir Naktis prieš pat miškus, Jeano-Luco Lagarceo Tolima šalis, Sarah Kane Geismas ir Apvalytieji. Nors šių autorių tekstai pasižymi individualia menine stilistika, tačiau, lyginant su tradicinės dramos pavyzdžiais, išryškėja jų kūrybinis giminingumas, leidžiantis analizuoti šias dramas kaip charakteringus postmodernios dramaturgijos pavyzdžius. Šiame straipsnyje siekiama: 1) išanalizuoti tuos postmodernios dramos aspektus, kurie turi įtakos naujo dramos personažo tipo formavimuisi; 2) atskleisti, kaip kuriamas personažas, pateikiantis išskaidytos asmens tapatybės vaizdinį. Postmodernioje dramaturgijoje akivaizdžiai veriasi vientisos personažo tapatybės krizė ir kristalizuojasi nauja draminio personažo samprata. Nestabilus, kintantis, punktyru nužymėtas, postmodernios dramos veikėjo charakteris liudija radikalią tradicinio dramos personažo transformaciją ir reikalauja naujų sceninio įvaizdinimo formų. Pasiūlydama daugmaž aiškiai apibrėžtą personažo charakterį, tradicinė drama sugestijuoja, kad dramos personažas egzistuoja ne tik literatūriniame tekste. Tuo tarpu šiuolaikinės dramos personažas neturi jokios egzistencijos anapus teksto struktūrų: jam nesuteiktos asmeninės ar socialinės charakteristikos, jo raiška yra epizodiška, apribota tekste įrašytomis kūno ir balso padėtimis.Even a short superficial look at the landscape of contemporary drama theatre reveals the symptoms of "the crisis of the character" (Abirached) or, to be more specific, the symptoms of the crisis of the character's unified identity. Theatre stage is more and more often populated by characters which seem to be unfinished, fragmented, and ambiguous in regard to traditional dramatic personages. Although rather conservative theatre criticism frequently interprets this tendency as the decline of the art of the actor (or the director, the dramatist), it is evident that we i confront with a new conception of theatrical character reflecting on the post-structural (Lacan, Foucault, Derrida) idea of the death of a unified subject. While creating fragmented, unstable and open-ended theatrical characters, theatre artists not only react to the crisis of anthropocentric ideology, but also reflect the Lacanian idea of decentred identity. Thus in the light of the post-structural theory, the conception of "the crisis of the character" would denote gradual decline of essentialistic understanding of the character's identity: the character's identity becomes unfixed, shifting, decomposed and reconstructed under the influence of social forces and signifying practices. This article discusses the signs of the crisis of the character in postmodern dramaturgy. The object of the analysis is contemporary Lithuanian and foreign drama texts manifesting the new conception of dramatic character related to the post-structural idea of decentred and fragmented identity