Nusikaltimo mažareikšmiškumo atribojimo nuo baudžiamojo nusižengimo problemos

Straipsnyje nagrinėjamos mažareikšmiškumo taikymo ribos. Pateikiama įstatymų leidėjo pozicija dėl mažareikšmiškumo taikymo apimties, išryškinami šio instituto probleminiai taikymo aspektai teismų praktikoje, analizuojama galimybė tobulinti įstatymo normas. Baudžiamojo kodekso 37 str. numato teismams galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Tokia įstatymo leidėjo nuostata reikalauja aiškios koncepcijos, ar tik nusikaltimai gali būti pripažįstami mažareikšmiais. Autorė, pabrėždama šios problemos aktualumą, analizuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, lygina užsienio valstybių baudžiamojo įstatymo nuostatas, pateikia argumentus, leidžiančius veiksmingai spręsti minėtąją problemą.The article examines the limits of attribution of low significance and presents the legislator’s position regarding the scope of attribution of low significance, highlights the problematic aspects of application of the said institute in court practice and analyzes the possibility to improve the legal norms. Article 37 of the Criminal Code foresees the possibility for the courts to release a person from criminal amenability due to low significance of the crime. Such a position of the legislator requires a clear concept whether only crimes can be recognized as ones of low significance. While emphasizing the relevance of the problem the author analyzes the decisions of the Supreme Court of the Republic of Lithuania, compares the provisions of criminal laws of foreign countries and presents the arguments, allowing for efficient resolution of the said problem