Poetics of paradox in the dramas of Kostas Ostrauskas

Straipsnyje tyrinėjamas objektas -- Kosto Ostrausko dramaturgija, sukurta 1951--2003 m. Paradoksas laikomas viena esminių dramaturgo kūrybos ypatybių. Straipsnio tikslas -- išsiaiškinti Ostrausko dramaturgijos paradoksų turinio ir formos raidą, jos etapus. Ankstyvojoje kūryboje (6--7 deš.) dominuoja dėmesys absurdo idėjoms, absurdo teatro poetikos ieškojimams. Paradoksą atskleidžia formos -- teatro teatre ("Pypkė"), muzikos ir verbalinės kalbos ("Kvartetas") eksperimentai. Šiuo laikotarpiu Ostrausko kūryba darniai įsilieja į pasaulinį absurdo teatro kontekstą. Postmodernizmo idėjos išryškėja 8--10 deš. kūriniuose. Ostrauskas atsigręžia į literatūros klasiką, sukuria dramas Shakespeare‘o dramaturgijos ("Duobkasiai", "Hamletas ir kiti"), lietuvių literatūros kūrinių temomis ("Jūratė ir Kastytis", "Čičinskas"). Paradokso išraiškoje ima dominuoti dekonstrukcija, dramos grindžiamos peripetijomis, kurių pagrindas -- netikėtas posūkis nuo įsigalėjusio stereotipo į naujos, netikėtos prasmės atskleidimą, kontrastingi personažų, epizodų, pažiūrų sugretinimai. Šiam laikotarpiui būdinga fragmentiška dramos kompozicija, kūrinio autoriaus ir jo sukurtų personažų susidūrimai ir konfliktai, personažo interpretacijos problemos etc. Atskirą paradokso išraiškos paieškų etapą sudaro mikro ir mini dramos, publikuotos "Metmenyse", "Kultūros baruose", "Metuose", apjungtos į ciklus "Patarlės ir priežodžiai" bei "Spec(tac)ulum mindi" (2003). Minimalistinė forma (dramą primena scenovaizdis, personažų dialogas, situaciją pakeičiantis įvykis etc.) reikalinga tik prasmės paradokso judesiui atsiskleisti.The subject of the article is Kostas Ostrauskas’s dramaturgy, created in 1951 – 2003. Paradox is considered among the essential peculiarities of Ostrauskas’s oeuvre. The article aims at elucidation of development of form and content of paradox in Ostrauskas’ dramaturgy and its phases. In Ostrauskas’s early work (the fifties – sixties) attention to absurd ideas and searching for poetics in theatre of absurd are predominant. Paradox is revealed by forms, i. e. experiments of a theatre inside a theatre ("Pypkė") and musical and verbal language ("Kvartetas"). During the said period Ostrauskas’s creative harmoniously integrated into the global context of theatre of absurd. Postmodern ideas became more prominent in Ostrauskas’s works of the seventies – nineties when he turned back to literature classics and created plays on Shakespearean subjects ("Duobkasiai", "Hamletas ir Kiti"), and subjects of Lithuanian literature ("Jūratė ir Kastytis", "Čičinskas"). Deconstruction becomes predominant in expression of paradox, dramas are based by peripeteias, which are in turn based by an unexpected turn from the entrenched stereotype towards revelation of a new unexpected meaning and contrasting comparison of characters, episodes and views. The period characterizes with a fragmentary composition of drama, conflicts between the author and his created characters, character interpretation problems, etc. A separate phase of searching for expression of the paradox are created by the micro and mini dramas, published in "Metmenys", "Kultūros Barai" and "Metai", connected into the cycles "Patarlės ir Priežodžiai" and "Spec(tac)ulum Mindi" (2003). The minimalist form (the drama is felt through the scenography, the dialogue between the characters, the events, changing the situation, etc.) is necessary only in order to reveal the movement of the paradox o