Sociumo skirtybė ir paskirtis šiuolaikinėje lietuvių prozoje

Straipsnyje aptariamas socialumo klausimų savitumas šiuolaikinėje lietuvių prozoje. Gretinami skirtingų literatūrologinių strategijų bandymai apibrėžti socialumo turinį ir paskirtį literatūroje. Autoriaus nuomone, literatūrologai dažnai tebevartoja socialumo literatūroje sąvoką, kurios turinys nurodo "gyvenimo tikrovę". Realistinėje ir jai artimoje literatūros kryptyje socialumo samprata yra gerokai siauresnė nei psichologinėje. Daug platesnis šio termino semantikos laukas yra moderniosios/postmoderniosios prozos interpretacijose. Romualdo Granausko, Jurgio Kunčino, Jurgos Ivanauskaitės, Juozo Erlicko ir kitų šiuolaikinės lietuvių ar Vakarų prozos autorių kūriniuose nuo ekstensyvios socialinės faktografijos (mimetinio, arba tarsi sociumo) pereita prie kito -- gilesnio, tik per estetinį suvokimą atsiveriančio socialumo -- kūrinio autonominio sociumo (estetinės įvairių socialumo dimensijų konfigūracijos). Šiuo atveju skaitytojas socialumą atranda ne kaip esatį, tapačią sau, o kaip kintančias jos skirtybes -- pirmiausiai "sociografinę" (epistemologinę) ir "fenomenologinę", t. y. vertybinę -- susikuriamą skaitant tekstą ir suvokiant jį kaip estetinę vertybę. Autorius daro išvadą, kad tradicinis ("faktografinis", "mimetinis") sociumo reikšmių literatūroje pasaulis miršta. Jo vietą šiuolaikinėje prozoje užima kūriniškai laisva socialumo forma -- alternatyvi jos kitybė, kurios paskirtis yra peržengti neliteratūrinio (filosofinio sociologinio, etinio, politinio ir t. t.) socialumo ribas.The goal of the article is to discuss the specific features of the prose sociality in the contemporary Lithuanian prose. They are generalized by term of sociality in literature. The pieces of modern and post-modern Lithuanians prose are analysed (stories by R. Granauskas, novels by J. Kunčinas and J. Ivanauskaitė, prose by J. Erlickas). The problem of sociality of these works is studied as internal relations, stressing so much not their continuity from former realistic Lithuanian prose, but common relations of whole literature. The result of such relations is stracturalisation of the social and literary reality. The different role of social reality facts in soviet and contemporary Lithuanian prose determines different images of literary sociality. It could be said that in Lithuanian prose of the beginning of the 20th century and soviet times there was no distinctive (selfcontained) literary sociality. It appeared in modern Lithuanian literature (prose between world wars, exile and last two decades). Difference of sociality in literature and outside it is one of the main sources of metaphorical meanings and aesthetical experiences of today' s prose. It comes to the conclusion, that traditional (factual) sociality in literature "dies"; the new form of it becomes predominant. Sociality, which is developed in a space of modern/post-modern, metaphorical and other images, is functioning independently as well as traditional factual (mimetic) sociality, but both are closely connected. The roots of both socialities are in the prelanguage and pre-literal level - in the being and communicating springs