Štrichas informacijos įstaigų Lietuvoje genezei

Straipsnyje mėginama užčiuopti informacijos įstaigų Lietuvoje šaknis, aptarti bibliotekos, kaip socialinio fenomeno, užuomazgas ir sklaidą vadinamojoje "ikirašytinėje" epochoje, kai komunikacija vyko uždarose socialinėse grupėse, o raštas tebuvo traktuojamas kaip pagalbinė priemonė įtvirtinant valdžią ar palaikant santykius su kitomis šalimis. Kaip ir kitų šalių visuomenėse ir kultūrose, Lietuvoje bibliotekų ir kitų informacijos įstaigų (archyvų, muziejų) tinklas pradėjo formuotis sukūrus valstybę ir priėmus krikščionybę (XIII-XIV a.). Tačiau lyg šleifas nusidriekusi pagoniškoji (paprotinė) tradicija, nepasitikėjimas užrašytu žodžiu, polilingvistinėje ir heterogeniškoje visuomenėje susiklosčiusi specifinė dokumentinė komunikacija sąlygojo ilgas informacijos kaupimo, saugojimo ir perdavimo modelio paieškas. Be valstybės poreikius tenkinusių raštinių, XV a. knygos buvo perrašinėjamos ir kaupiamos vienuolynų, ypač bernardinų, skriptoriumuose ir bibliotekose. Čia, kitaip nei ortodoksišką tradiciją konservavusių stačiatikių vienuolynuose, susiformavo visuomeniškai angažuota, įtaigi knygos kultūra. Jos veikiamas Lietuvos visuomenės elitas išmoko skaityti, o liaudis perprato krikščioniškąją simboliką ir pagrindines tikėjimo tiesas. Iki XVI a. vidurio buvo sukurtas bažnyčių (parapijų) ir vienuolynų bibliotekų tinklas, liudijantis negrįžtamą Vakarų kultūros recepciją. Tai patvirtina Vilniaus katedros kapitulos (XVI a. vidurys) ir domininkonų vienuolyno (XVII a. pradžia) bibliotekų knygų sąrašai, rodantys pakankamai aukštą bibliografinę kultūrą. Kita vertus, rankraštinės knygos epocha Lietuvoje užsitęsė. Tačiau bet kuriuo atveju "ikirašytinės" visuomenės būsena, kai raštas atliko daugiau mnemoninę, o ne sąmoningo skaitymo funkciją, nuėjo į praeitį. Lietuvoje buvo sukurtos visuomenės informavimo struktūros, kurios viena svarbiausių dalių tapo katalikiškų institucijų bibliotekos.The article tries to find the roots of information institutions in Lithuania, to discuss the beginning and spreading of literacy as social phenomenon in the epoch "before literacy", when communication was only within limits of social groups and the writing was instrumental in power struggles and in relations with other countries. The network of libraries and other information institutions (archives, museums) in Lithuania, as in other societies and cultures, began to shape with the creation of the state and the Christianisation (13-14 c.). But the pagan customary tradition, mistrust in written word, specific documentary communication under polylinguistic and heterogeneous society were the reasons of the long searching for model of collecting, storing and transmitting of information. Besides the state offices the books were copied in the scriptoriums of catholic monastic orders, especially the Bernardines’, and collected in the monastic libraries, where (unlike in conservative orthodox monasteries) socially engaged book culture was developed. Thanks to it the Lithuanian elite learned to read and the common people understood the Christian symbols and main faith truths.Until the middle of the 16th century the net of Churches, parishes, cloisters and monastic libraries was created and it ensured irreversible reception of West culture. This is confirmed by the lists of libraries’ books of Vilnius Cathedral capitula (the middle of 16th c.) and Vilnius Dominican cloister (the beginning of 17th c.), which expose rather high bibliographic culture. On the other side these lists shows that epoch of manuscript book in Lithuania lasted too long. Nevertheless "before literacy" the stage, when writing played rather mnemonic role and not the function of conscious reading, was over at the second half of 16th century